Daugeliui ekrano žmonių populiarumas trenkia per galvą. Kaip to išvengėte?
Sakoma, jei nori pažinti žmogų, pasodink jį į vadovo kėdę. Tas pat su eteriu. Manęs jis tikrai nepakeitė. Neišmokau nei kompleksų nugalėti, nei didžiuotis, nei gėrėtis savimi. Nei naudotis padėtimi... Labai skeptiškai žiūriu į tą žvaigždiškumą, nes žinau, ko jis vertas. Kai dirbau radijuje, man niekas net „labas“ nesakydavo, nežinojo, kad egzistuoju. Bet pakako, kad būčiau nudažyta visomis vaivorykštės spalvomis ir su rože prie krūtinės debiutuočiau „Žiniose“, – rytojaus dieną visi ėmė lankstytis kone iki žemės, iš tolo sveikintis. Dar pagalvojau: „Kur teisybė? Taigi aš – ta pati, o požiūris visiškai pasikeitė.“
Girdėjau, kad nesiveržėte nei į radiją, nei į televiziją?
Draugė rado ant grindų popieriaus skiautę, kurioje buvo skelbiamas radijo diktorių konkursas. Jei ji būtų radusi raštelį, kviečiantį į BAM’ą, – būčiau ten išvažiavusi. Norėjau pabėgti nuo to, kas laukė. Studijavau anglų kalbą, turėjau tapti mokytoja ir jau per pirmą praktiką Betygaloje supratau, kad visai netinku tam darbui, nė iš tolo. Nesu valdinga, nemoku garsiai kalbėti. Kai pamėginau, iškart prasidėjo laringitai, faringitai, pertempiau balso stygas, ilgai gydžiausi… O per diktorių konkursą taip gražiai perskaičiau orų prognozę, kad iškart buvau priimta.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
