Vieni prie paramos Ukrainai prisideda aukodami, kiti – rengdami įvairias akcijas, o R.Žiogas nuo karo bėgantiems ukrainiečiams nutarė suteikti namus. Tokia mintis vyrui kilo tada, kai jam paskambinęs draugas pasiteiravo, ar Remigijus galėtų pasiimti šeimą, kuri jau antrą parą sėdi furgone ir bando išvažiuoti iš griuvėsiais tampančio miesto.
„Man nekilo jokių abejonių. Perdėliojau visus ketvirtadienio susitikimus ir išvažiavau jų pasiimti į Lenkijos pasienį. Penktadienį visi kartu pasiekėme Lietuvą, juos apgyvendinome mano uošvienės bute“, – pasakoja 15min kalbintas renginių vedėjas.
Interviu metu prisimindamas pirmą įspūdį išvydus šeimą, Remigijus neslepia emocijų: „Pamatyti tą vaizdą, kurį aš pamačiau pirmąkart išvydęs nuo karo siaubo bėgančius žmones, turėtų kiekvienas. Neįmanoma perteikti emocijų, kurias dabar išgyvena ukrainiečiai, kokios yra išsigandusios mamos ir jų vaikai... Kai gyvename normalų gyvenimą, kokį gyvename mes dabar, ir staiga per parą reikia dingti iš šalies, tai yra tiesiog nesuvokiama.“
R.Žiogo priglausta šeima – Olga ir jos sūnūs Artiomas ir Maksimas. Juos renginių vedėjas apibūdina kaip perspektyvius ir verslius žmones.
„Septyniolikmetis Artiomas jau buvo įstojęs į Kyjivo universitetą, istorijos fakultetą, jam buvo telikę keli mėnesiai mokslų. Kitas berniukas Maksimas yra ketvirtokas. O jų mama Olga – verslininko žmona su aukštuoju išsilavinimu. Moteris jau keletą metų niekur nedirbo, nes vyrui gerai sekėsi. Jie turėjo internetinį verslą – prekiavo suvenyrais iš Kinijos. Dabar vyras kariškis, kaip ir visi kiti ukrainiečiai“, – 15min apie ukrainiečių išgyvenimus atvirauja R.Žiogas. – Olga sako, kad per pastarąsias dvidešimt dienų jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai – nauja šalis, nauja kalba, o vyras likęs stovėti Ukrainoje su automatu.“
Pašnekovas patikina, kad iš priglaustos šeimos jaučia begalinį dėkingumą. Su Remigijumi susisiekė ir Ukrainoje likęs moters sutuoktinis.
„Olga su vaikais kiekvieną akimirką dėkoja, jiems sunku priimti pagalbą. Kiekvieną akimirką kartoja žodį „Ačiū“. Jie nesitikėjo tokio svetingumo, aprūpinimo iš Lietuvos. Olgos vyras man rašo: ,,Kai mes atsikovosime nepriklausomybę, tu ir tavo šeima laukiami čia, pas mus, mūsų nuostabiame Kyjive.“ Jie net negalvoja, kad gali nepavykti. Tiesiog prašo duoti laiko bei dėkoja už rūpestį. Tai tik rodo jų stiprybę. Jie tiki, kad grįš į ankstesnį gyvenimą, kartu su jais tuo tikime ir mes“, – patikina Remigijus.
R.Žiogas kartu su savo artimaisiais stengiasi, kad karo siaubo išgyvenimus patyrusi šeima prasiblaškytų. Supažindina su Lietuvos vietomis, kultūriniu gyvenimu.
„Prie jų gerovės prisideda visa mūsų šeima. Vežamės juos į koncertus, netrukus važiuosime ir į Nidą, Juodkrantę. Mes juos priėmėme kaip giminaičius. „Nenumetėme“ jų į butą. Kurį laiką vežiojau berniukus į mokyklas, žiūrėjau, kiek stotelių reikia vykti, padedu su vertėjavimu, su socialinėmis išmokomis. Rūpinamės jais kaip savais vaikais“, – šypteli Remigijus.
Vyras džiaugiasi, kad jo priglausta Olga ir jos sūnūs šiandien jaučiasi jau daug geriau nei pačioje pradžioje, vis labiau apsipranta: ,,Pirmosiomis dienomis iš viso nieko nedarė, tik vaikščiojo po visą miestą. Išeidavo ryte ir grįždavo vakare. Tai darydavo, jog kuo mažiau matytų ir galvotų apie karą, jog savo energiją nukreiptų kitur. Dabar vaikai jau lanko mokyklas, mažesnysis eina į ketvirtą klasę, vyresnysis – į vienuoliktą.“
Remigijaus paklausus, kaip šiuo metu jis pats vertina savo savijautą ir emocinę būseną, vyras atskleidžia, kad stengiasi, jog baimė jo nepaveiktų, o tai daro kuo mažiau apie ją galvodamas. Pašnekovas toliau tęsia savo kasdieninius darbus, tiesa, neslepia, kad su šeima yra apsvarstęs ir karo mūsų šalyje scenarijų.
„Žinoma, kad esame pasiruošę karo situacijai Lietuvoje. Kalbėjome su žmona ir vaikais apie karą, apie patį Putiną. Sakome, kad nėra gražu šnekėti dabar madingais keiksmažodžiais, pašiepiančiais rusų tautą, nes patys rusai nėra blogi.
Turime daugybę psichologinių momentų. Kol kas jaučiamės gerai, tačiau neatsipalaiduojame. Žiūrime galimą evakuaciją, svarstome, kur karo atveju galėčiau išvežti žmoną ir vaikus. Pats aš tikrai niekur nevažiuočiau, likčiau čia, Lietuvoje“, – ryžtingai nusiteikęs kalba R.Žiogas.
Nors renginių organizatorius ir toliau tęsia savo kasdienes veiklas, tačiau priduria, kad karo padariniai kaimyninėje šalyje smarkiai perdėliojo jo darbų rutiną: „Diena nebevyksta įprastu ritmu. Jeigu mano darbas būdavo, kad ryte atsikeli ir eini į ofisą, tai dabar vyksta nuolatinis bendradarbiavimas su įvairiomis ne pelno siekiančiomis organizacijomis. Jose šiuo metu nepavydėtina situacija. Savanorių yra 50-imt vienoje tarnyboje, jie ateina anksti ryte, o išeina vidurnaktį.“
Nors kai kurie mėgsta vartoti posakį „Geri darbai daromi tyliai“, pats R.Žiogas įsitikinęs, kad gerų darbų viešinimas skatina ir kitus prisidėti prie ukrainiečių gerovės. Žinomas pramogų pasaulio atstovas su 15min dalijasi, kad sulaukia daug gražių žinučių, kuriose žmonės jam dėkoja už dosnumą, patys dalijasi savo nuveiktais darbais ukrainiečių tautos labui. Pasak pašnekovo, geri darbai motyvuoja, tačiau šalia pozityvo visada atsiranda ir negatyvių emocijų skleidėjai.
„Tai neišvengiama. Skeptikai mano, kad visa tai darau dėl naudos, papildomų like. Nekreipiu dėmesio į juos ir geriau žaviuosi matydamas žmonių jungimąsi bendro tikslo link“, – pozityvia gaida kalba jis.
Todėl dalydamasis mintimis apie tautiečių vienybę ir gerumą, Remigijus neslepia džiaugsmo – šalyje pagaliau sumažėjo susiskaldymas.
„Šiuo metu visi gyvena bendra viltimi. Karas mūsų tautą suvienijo. Aš matau didžiulę lietuvių vienybę ir be galo džiaugiuosi, kad neatsisukome prieš Ukrainą. Suprantame, kad tai ne mes padedame ukrainiečiams, tai jie padeda mums. Ukrainoje žmonės stovi ne tik už save, bet ir už mus – už visą Europą.
Tautiečių paaukotos pinigų sumos – milijonai. Iš tokios mažos šalies tai yra įspūdinga. Prie karo nukentėjusių žmonių prisideda visi žmonės. Paprašius suteikti ukrainiečiams maisto, močiutės tepa sumuštinius“, – linksma nata pokalbį baigia R.Žiogas.
