Šventinis 15min.lt pokalbis su R.Mikailionyte apie Šv. Kūčių bei Šv. Kalėdų tradicijas, šeimos papročius bei šių švenčių prasmę.
– Kur dažniausiai praleidžiate Šv. Kūčias?
– Esu laiminga, kad turiu mamą. Mes visada švenčiame Šv. Kūčias pas ją. Su broliu, vaikais visi kartu susėdami prie stalo, užtiesiame baltą staltiesę, siuvinėtą dar mano močiutės. Tada laužiame plotkelius, sukalbame maldą, mama pasako kalbą, vieni kitiems išsakome palinkėjimus, pabučiuojame, ir taip vyksta kasmet.
Man tai yra įprasta, nes aš tai matau nuo vaikystės. Mūsų šeimoje jaukumas ir sakralumas eina iš kartos į kartą. Mano mamai jos močiutė (mano promočiutė) buvo didelis autoritetas, ir per šventes ji gamina jos patiekalus. Visa tai mato mano dukra, sūnus, ir galbūt jie šiandien to dar nesureikšmina, bet ateis laikas, ir jie tai prisimins visam gyvenimui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Evelinos Young namuose Los Andžele sužibo eglė: „Mums su Adamu Kalėdos – ypatinga šventė“
– Kaip šias šventes sutikdavote vaikystėje, dar sovietmečiu? Gal žinote, kaip jas minėdavo jūsų tėvai?
– Atsimenu, jog tėtis namo parnešdavo eglutę. Mokykloje apie tai nekalbėdavome, viskas likdavo šeimoje. Nors ir nebuvo kažkokio slapstymosi. Ant stalo visada būdavo plotkelių, kurias mama parnešdavo iš bažnyčios. Būdavo ir dovanėlių, kurių labai laukdavome. Ir tie senoviniai žaisliukai, kurie po to visi išdužo – tai irgi liko mano atmintyje.
Mama daug pasakojo apie savo vaikystę. Pabėgę iš dvaro jie labai varganai gyveno. Tik švenčių metu ant eglutės kabindavo saldainius. Apskritai verta prisiminti, kokios darbščios yra lietuvės moterys! Kokius patiekalus jos moka gaminti iš, rodos, pačių paprasčiausių gamtos gėrybių – grybų, bulvių, obuolių.
Viltis būdavo net ir tais gūdžiais laikais. Manau, jog tai yra susiję su tikėjimu. Tikinčiam žmogui viltis išlieka, kad ir kokiame kontekste. Mūsų pačių šeimoje yra buvę visko – tėtis su visa šeima, vaikystę praleido tremtyje Sibire, promočiutė ištremta, daug įtampos ir išsiskyrimų, ne vienas išsiskyrimas visam laikui...
Iki šių dienų mes išėjusiems padedame lėkštutę prie stalo su plotkele, kuri lieka stovėti per naktį. Šie žmonės – mūsų širdyse ir atminimuose. Galiausiai, tai priminimas patiems, jog viskas yra labai trapu ir laikina. Mamos namai – jie gi irgi yra laikini. Ir mes turime tai įvertinti – namus, kuriuose gera, ir kuriuose esi laukiamas.
– Ar jums kada nors teko šventes sutikti svetur?
Viltis būdavo net ir tais gūdžiais laikais. Manau, jog tai yra susiję su tikėjimu. Tikinčiam žmogui viltis išlieka, kad ir kokiame kontekste.
– Teko tik Šv. Velykas. Bet stengiuosi visus darbus derinti iš anksto. Tačiau esu apgalvojusi, kaip tektų elgtis, jeigu taip nutiktų. Turbūt tiesiog nueičiau į mišias. Visko būtų minimaliai. Net ir tų 12-os patiekalų nereiktų. Juodos duonos, kokio grybo ir kisieliaus, kuris primintų namus.
– Šv. Kalėdas praleidžiate su šeima ar draugais?
– Pirmąją dieną sutinkame visada pas tėtį, o antrąją – su draugais. Mano geriausia draugė gimė 25-tą gruodžio, tai aš ją kasmet aplankau kitą dieną. Na, ir dar stengiuosi nueiti į mišką. Ypač, kada būna prisnigę. Tai laikotarpis, kada norisi pabūti gamtoje.
– Sakoma, jog kalėdinis metas yra skirtas apmąstymams. Ar ši tezė artima ir jums?
– Apmąstymų metas man daugiau yra advento laikotarpiu. Ruduo daugeliui yra sunkus. Kiek daug išeinančių žmonių, ir su tuo susiduri, viskas yra šalia. Todėl esi kažkokioje rimtyje, liūdesyje, apgalvoji, kokie tie metai buvo, ko per juos išmokai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip šventes sutiks garsenybės: nuo koncertų užsienyje iki pirmų Kalėdų su pagausėjusia šeima
Būna, jog susimąstai, kad galėtų kažkur geriau sektis. Tuomet pagalvoji, kad neturi gi visur vienodai gerai sektis. Reikia ir įvertinti tai, kas tau duota. Galiausiai, niekas iš viso tau nepriklauso.
– Ko per didžiąsias šventes palinkėtumėte kiekvienam sutiktam žmogui?
– Visi gyvename labai skirtingai. Vieni sau gali leisti labai leisti, kiti vos galą su galu suduria ir taupo, kad galėtų nusipirkti riebesnę silkę. Vieni susitaria, kad kalėdinėms dovanos skirs iki 10 eurų, o kiti perka labai prabangius dalykus. Tačiau visai nesvarbu, kiek ir ko – juk didžiausia dovana yra dėmesys.
Net ir tie, kurie save laiko vienišiais, neturi užsiskleist savyje, užsiskausminti, o ieškoti ryšio su kitais.
Tad jei turime galimybę, aplankykime vienišus žmones arba pasikvieskime juos pas save prie stalo. Arba šalimais gyvenantiems senoliams nuneškime šiltą pyragą ar šiltos duonos gabalėlį ir sakykime: čia jums.
Net ir tie, kurie save laiko vienišiais, neturi užsiskleist savyje, užsiskausminti, o ieškoti ryšio su kitais. Juk visko ko esmė – buvimas ir dalinimasis, kad ir kukliai, prie arbatos ir kūčiukų.
Yra šeimų, kurios Kalėdų visai nelaukia. Vaikų, kuriems tenka būti prie girtaujančių tėvų. Galbūt galime tuos vaikus priglausti ar bent trumpam į svečius pakviesti. Kad ir tiesiog apkabinti, palinkėti kažko gražaus. Juk tie vaikai auga ir išauga, išeina, kuria šeimas. Yra ta viltis. Mes renkamės, kiek mums duota rinktis. Kiekvieną dieną, taip pat ir per Kalėdas.
Gyvenimas yra sudėtingas. Jame yra ir gražių, tiesiog nuostabių dalykų, bet ir labai sunkių momentų. Nereikia vengti liūdesio ar jausmų, kai tenka laviruoti tarp trokštamo amžinojo gyvenimo ir kasdienybės, priimant ją tokią, kokia ji yra.
