– Artėjant valstybinėms šventėms – Kovo 11-ajai, Vasario 16-ajai ir kitoms, dažnas stipriau pajunta patriotiškumo dvasią. Tada dažniau susimąstome, ką mums reiškia Lietuva, kokie jausmai aplanko jus? – klausėme Renatos, kalbindami ją kelios dienos prieš kovo 11-ąją.
– Gyvendama Vilniaus senamiestyje ypač stipriai jaučiu tas sustiprėjusias patriotizmo bangas. Iš tiesų mane aplanko labai geras jausmas, kai matau visą minią žmonių Pilies gatvėje, įvairaus amžiaus, su vaikais ant rankų, dažnas su trispalve rankoje ar įsisegęs ženkliuką. Tas vienybės jausmas yra labai jaudinančiai malonus. Tada, aišku, prisimenu ir save paauglystėje, ir savo šeimos išgyvenimus. Visa tai susipina, tačiau emocijos būna šviesios.
Iš tiesų mane aplanko labai geras jausmas, kai matau visą minią žmonių Pilies gatvėje, įvairaus amžiaus, su vaikais ant rankų, dažnas su trispalve rankoje ar įsisegęs ženkliuką.
– Dalis žmonių prisimena esantys patriotai būtent per minėtas šventes, kiti to nepamiršta ir darbuose, kasdienybėje. Prie kurių priskirtumėte save? Kokios patriotiškumo išraiškos jums priimtiniausios?
– Žiūrėdama į tą minią ir jausdama tą vienybę taip pat neretai apie tai pagalvoju – jei bent dalis šio patriotizmo gyventų kiekvieną dieną, tai būtų labai didelis žingsnis į priekį. Manau, kad didysis patriotizmas iš tiesų slypi kasdieniuose dalykuose. Būtent todėl neskubu garsiai šaukti „esu patriotė“.
Man atrodo, kad didžiausi patriotai yra kiekvieną dieną dirbantys savo darbui atsidavę žmonės – medikai, gaisrininkai, mokytojai ar duonos kepėjai. Garbūs žmonės, intelektualai, rašytojai, menininkai, saugantys mūsų kultūrą, kalbą ir vertybes. Patriotiškumo išraiškų kas dieną gali būti labai daug ir įvairių. Paprasčiausiai nemesti šiukšlės, nekenkti kitam žmogui, padėti tam, kam to reikia, – tai darbai, kurie kalba apie mus, ir žodžių jau tada nereikia.
– Nepaisant to, kad patriotinė mintis Lietuvoje vis garsesnė, tų, kurie pirmiau linkę peikti nei didžiuotis savo tauta, nemažai. Kaip manote, kodėl? Ar tai susiję su visuomenės mentalitetu, šeimose diegiamomis vertybėmis, nežinojimu, abejingumu?
– Pirmiausia, labai nemėgstu žmonių smerkti ar teisti. Lietuva laisva, tad kiekvienas pasirenka savo kelią, kryptį ir žodžio laisvę. Sutinku su tuo, kad abejingų ir, regis, neapgalvotai kritikuojančių, piktų yra. Gal vis tik tai per mažai stengiamės rasti teigiamų pusių. Aš manau, kad tai – ateina iš šeimų. Juk, kad kritikuotum ar peiktum turi gerai išmanyti kiekvieną sritį. Juk nepamatuota kritika gali įžeisti kitus. Žodis yra toks stiprus, kurį labai reikia gerai apgalvoti prieš sakant.
– Kiekvienas Lietuvą matome skirtingai. Kas jums skatina pasididžiavimo Lietuva jausmą?
– Lietuvoje mes turime tiek daug kuo didžiuotis – nuo labai mažų iki itin svarbių ir didelių dalykų. Pirmiausia, išgirdusi tokį klausimą, pagalvoju apie savo prosenelius, senelius ir tėvus. Apie jų sunkią dalią, kaip jie gyveno, kaip jie išgyveno, apie tremtį. Apie jų sunkų darbą, kurį dirbdavo tikrai atsidavę, iš širdies, tačiau nesididžiuodami – labai paprastai. Būtent tai man sukelia stiprius jausmus.
Lietuvoje mes turime tiek daug kuo didžiuotis – nuo labai mažų iki itin svarbių ir didelių dalykų.
Aišku, taip pat mes turime didžiuotis savo istorija, kultūra, tradicijomis ir kalba. Žmonėmis, kurie visa tai kuria ir puoselėja. Iš tiesų, besididžiuodami kartais pamirštame tai, kad tuos dalykus turime ir labai saugoti. Manau, turime naudotis proga, kad vis dar galime pasikalbėti su iškiliais kultūros, raštijos ar meno atstovais. Su šviesiais žmonėmis, kurie turi milžinišką patirtį.
Mane labai įkvepia ir Lietuvos gamta. Tikrai džiaugiuosi, kad turime visus keturis metų laikus. Neretai tikrasis grožis iš tiesų yra labai paprastuose ir mažuose dalykuose.
– Ar meilė Lietuvai buvo skiepijama jums nuo mažens? Kokiais būdais?
– Kai buvau maža, su manimi nei tėvai, nei seneliai apie tai nekalbėdavo, nes tai buvo jautri ir skaudi tema, nes vieni ir kiti seneliai buvo išvežti į Sibirą. Atsimenu senelis klausydavosi „Amerikos balso“. To reikšmę supratau tik suaugusi...
Tačiau mums vaikams tai diegiama buvo kitais keliais. Juk vaikai labai imlūs tėvų pavyzdžiui. Visada buvome mokomi gerbti kitą. Labai darbštūs seneliai mokė ir atsakomybės. Mano senelį anksčiau visi vadindavo „žodžio žmogumi“, kokios vertybės buvo šeimoje, tokias skiepijo ir mums. Aš galvoju, kad tai ir yra tikrasis patriotizmas.
– Ar keliate sau tikslą perduoti šias vertybes ir savo vaikams? Kaip dabar tai darote pati? Ar jaučiate savo vaikų santykį su Lietuva? Koks jis?
– Aš vadovaujuosi savo tėvų pavyzdžiu. Manau, jei sakyčiau, kaip vaikai turėtų elgtis, ką jausti tėvynei, tai būtų toli nuo patriotizmo. Stengiuosi su jais apie viską kalbėti, elgtis pati taip, kaip manau esant teisinga, atsakyti į jų keliamus klausimus.
Manau, jei sakyčiau, kaip vaikai turėtų elgtis, ką jausti tėvynei, tai būtų toli nuo patriotizmo.
Kalbant apie šventes, visada su vaikais nueiname į vėliavų pakėlimo ceremoniją S. Daukanto aikštėje. Manau, kad jie pajunta tą dvasią ir jaučia viso to svarbą.
– Kalbant patriotiškumo tema, iš tiesų neretai paliečiamas jaunimo klausimas. Kaip jiems įdiegti patriotiškumą, kuris neretai jiems atrodo tiesiog „nuobodus“? Ar per mažai ieškome naujų patriotiškumo išraiškos būdų? Kaip manote, ar patriotiškumui, reikia ar jis gali būti šiuolaikiškesnis?
– Aš manau, kad šiais laikais turime tiek labai patriotiško, visais galimais būdais besireiškiančio jaunimo, tiek santūraus, tiek neutralaus. Mano nuomone, blogiausia, ką galime padaryti, – primygtinai reikalauti. Tai savaime sukelia atmetimo reakciją. Patriotiškumas stiprėja su amžiumi. Turime ieškoti natūralaus santykio, pokalbio, jausmo, dialogo. Manau, tokius dalykus perduoti galime tik nuoširdžiai, ne kaip nors pompastiškai, o kad žmogus pajustų širdimi. Jaunam žmogui labai svarbu turėti autoritetą.
– Ar pritartumėte, kad bendrai per mažai vertiname, mylime Lietuvą? Ką labiausiai norėtumėte pakeisti, „pataisyti“?
Man iš tiesų labai gražu, kai žmogus sako „aš lietuvis“.
– Man iš tiesų labai gražu, kai žmogus sako „aš lietuvis“. Mano nuomone, žmonės neturėtų to pamiršti ir išvykę iš šalies. Yra labai liūdna, kai išvykę svetur dalis tautiečių sudaro blogą įvaizdį apie šalį. Taip, pritarčiau, nes dalis tautiečių užmiršo arba negyveno sovietmečiu.
– Minėjote, kad esate pačiame darbų sūkuryje. Ar tokiomis dienomis atrandate laiko Lietuvai? Ar jau numatėte, ką veiksite kovo 11-ąją?
– Šią dieną visada paskambinu tėvams, pasveikinu juos. Būnu su šeima, vaikais. Dabar yra įvairių šaltinių, kaip galima supažindinti vaikus su to meto įvykiais, šviesti ir aiškinti kas buvo. Manau, turime juos šviesti, dalintis tuo su jais, kad suprastų, ką turime ir ką reikia branginti.
