Prie vairo – Viktoras, Renata – už jo, o „liulka“ – prikrauta drabužių, maisto atsargų, miegmaišių, guminių batų, neperšlampamų apsiaustų... Vežėsi ir dujų balionėlį, ant kurio kiekvieną dieną Renata gamino maistą. „Ir patiekalai nesikartojo!“ – juokiasi mergina. Planas apsistoti kempinguose ir miegoti nuosavoje palapinėje taip pat buvo beveik įvykdytas. Tik porą kartų keliautojams teko nakvoti viešbučiuose, nes buvo labai sulyti ir sužvarbę. Oras nelepino: saulėtas, šiltas dienas keitė lietus ir gūsingas vėjas. „Važiuojant motociklu, šie gamtos reiškiniai jaučiami ypač gerai, – šypteli Renata. – Bet aš visą kelionę sėdėjau Viktorui už nugaros. Nė karto „liulkoje“, nes prisikrovėme daug daiktų... O sėdėti gale – tikrai patogu ir smagu! Viktoras užstodavo vėją ir lietų, o netrukus taip įgudau, kad važiuodama galėdavau net SMS žinutes rašyti, fotografuoti, valgyti ir gerti!“ Miestuose, miesteliuose ar tiesiog kelyje žmonės keista transporto priemone važiuojantiems lietuviams pypsėjo, mojavo ir fotografavo.
„Motociklo nevarginome. Važiavome apie 80 kilometrų per valandą greičiu. Nelabai spartu, bet taip galima daugiau pamatyti, užuosti ir pajausti!“ – pasakoja Renata. Numatytas maršrutas vedė per Latviją, Estiją, tada – keltu į Suomiją ir link šiaurės – pagrindinio tikslo. „Keliai Suomijoje labai geri, bet panorama (bent jau pietuose, aplink sostinę) – nuobodi ir kartais net varanti į neviltį: miškai, laukai, pavienės sodybos, gamyklos, uolos palei kelią ir daugybė įspėjamųjų ženklų saugotis briedžių ir elnių. Tik priartėjus prie Laplandijos kraštovaizdis pradeda keistis ir gražėti, – dėsto mergina. – Apskritai gamta šiaurėje – nuostabi: kalnai, apaugę spygliuočių miškais, lomose – gilūs ir šalti it ledas ežerai, sraunios akmenuotos upės, iš vieno miško į kitą bėgiojantys elniai – dėmėti, bukais ragais. Tokie patys tempia Kalėdų Senelio roges...“
Vargu ar kelionėje „viskas įskaičiuota“ būtų buvusi galimybė saujom rinkti žemuoges Suomijos šlaituose... Niekieno netrukdomiems stebėti žolę rupšnojančius elnius... Valandų valandas lėtai važiuoti rūku aptrauktais Švedijos fiordais.
Kai keliautojai pasiekė poliarinį ratą, einantį per Kalėdų Senelio (Joulupukio) buveinę už Rovaniemio miestelio, oras pradėjo sparčiai taisytis. „Pamatėme baltąsias naktis – kai nesutemsta ištisas paras. Pusę keturių ryto šviesu taip, lyg būtų kokios penkios ar šešios valandos vakaro, o saulė kybo danguje kaip kybojusi!“ – įspūdžiais dalijasi lietuviai. Toliau jų laukė Nordkapas – šiauriausias Europos taškas. Tačiau būtų tekę važiuoti dar apie 700 kilometrų – maždaug penkios dienos pirmyn ir atgal. O atostogų laiko jau buvo likę nedaug, todėl motociklą pasuko link Švedijos ir vėl per Estiją bei Latviją grįžo namo.
„Ne vienas skeptikas stebėjosi mūsų sumanymu, – neslepia Renata. – Esą „Dnepru“ geriausiu atveju pasieksim Estiją... Buvo ir tokių, kurie iki paskutinės akimirkos manė, kad ši kelionė – pokštas ir mes į ją leisimės tik mintyse.“ Tačiau senutėlis Renatos senelio motociklas nušluostė nosis visiems abejojusiems: keliautojus nuvežė ir parvežė pats. Neprireikė nei tralo, nei virvės, kuri (dėl viso pikto) buvo „liulkoje“. „Turėjome tik kelias technines bėdas. Pirmoji užklupo Suomijoje, pačiu netinkamiausiu momentu: pliaupiant siaubingam lietui atsisuko „paskirstytojo“ varžtelis. Išsiaiškinome, kad jis – pats mažiausias motociklo varžtelis ir kito tokio pat neturime. Viktoras pradėjo jo ieškoti net kitose motociklo dalyse – atsukti lempas, po sėdynėmis. Tačiau paieškos buvo bergždžios. O aš laikiau skėtį ir bent taip stengiausi mudu apsaugoti, kad visiškai nepermirktume! – prisimena Renata. – Tačiau lijo vis smarkiau ir nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne pro šalį važiuojanti suomių šeima. Sustojo, pasakė, kad turi tokį patį motociklą. Viktoras sėdo į suomių mašiną, nuvyko į jų namus, rado reikiamą varžtelį, grįžęs įsuko ir mes laimingai važiavome toliau.“ Kita bėda ištiko jau grįžtant namo. Tuomet išdilo varomojo rato dantukai: „Tiesiog nepavyko pajudėti iš sankryžos. Teko motociklą stumti į šoną patiems. Taisymas vyko taip greitai ir organizuotai, lyg per „Formulės 1“ lenktynes: pakėlėme motociklą, uždėjome atsarginį ratą ir mažiau nei po pusvalandžio vėl buvome kelyje.“
Visą kelionę žinių vedėja vadina vienu dideliu nuotykiu: „Pavyzdžiui, užklupus baisiam lietui Suomijoje kelias valandas glaudėmės medinėje autobusų stotelėje! Ten ir dujų balionėlį užsikūrėme, ir arbatos išsivirėme.“ Ar nesigailėjo pasirinkę tokį keliavimo būdą, o ne poilsį su „viskas įskaičiuota“? „Tikrai ne! Juk vargu ar kelionėje „viskas įskaičiuota“ būtų buvusi galimybė saujom rinkti žemuoges Suomijos šlaituose... Niekieno netrukdomiems stebėti žolę rupšnojančius elnius... Valandų valandas lėtai važiuoti rūku aptrauktais Švedijos fiordais ir jausti, kaip vėsi drėgmė virsta lašeliais ant veido...“ – idilišką vaizdelį piešia mergina.
Renata neslepia, kad vienintelis dalykas, ko jiems šioje kelionėje pritrūko – daugiau laiko. „Supratome, kad Skandinavija – tik puiki pradžia! Jau grįždami namo svarstėme, kur riedėsime toliau. Svarstymai tebesitęsia, – juokdamasi pasakoja. – Beje, kai pasiekėme namus – Varputėnus, laukė staigmenų staigmena. Prie kiemo vartų mus pasitiko draugo tėvai su duona, druska ir šampanu, o būrys kaimynų – su ąžuolo lapų vainikais mums ir motociklui. Jautėmės tarsi kokie didvyriai ar kolumbai! Iš viso nuvažiavome net 3500 kilometrų. Jei toks atstumas būtų buvęs įveiktas automobiliu – žodelio „net“ greičiausiai nesakyčiau, bet kai šis atstumas nuriedėtas senoviniu motociklu, manau, „net“ – visai tinkamas!“
