Keletas faktų
Gimė 1970 m. gegužės 11 d. Kupiškio rajone, Šimonių kaime.
Mokslai: Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros filologės specialybę.
Veikla: dirbo įvairiose redakcijose. Rašo publicistinius straipsnius, knygų recenzijas ir apžvalgas. Pagrindinė darbo sritis – kūryba vaikams ir suaugusiesiems. Yra parašiusi 15 knygų. Du romanai išversti į vokiečių ir lenkų kalbas.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi. Vyras Petras – teatralas. Augina du vaikus: Ievą Mariją (12 metų) ir Povilą (10 m.).
Ką jums reiškia šis įvertinimas? Ar tikėjotės?
Tai reiškia, kad rašyti vis dėlto verta, nors neretai apninka ir abejonės, ir nusivylimas, ir jausmas, kad ne taip ir vėl ne tą pasakei... Tačiau tokios abejonės būdingos kiekvienam kuriančiam žmogui. Aklai tikintis žmogus yra arba fanatikas, arba grafomanas...
O tikėtis premijų nei reikia, nei verta. Pačios mieliausios neretai būna tos, kurių nesitiki...
Esate apdovanota Žemaitės, A. Vaičiulaičio premija ir kt. Kuris laimėjimas reikšmingiausias?
Visi reikšmingi. Nes juk ir kūriniai, kurie apdovanoti tomis premijomis, yra skirtingi. Kiekvienas – unikalus, taigi ir apdovanojimai – unikalūs. Bendra, kas juos sieja – literatūra, jos paslaptis, jos gyvastingumas.
Be trijų tūkstančių litų premijos, jums įteiktas pereinamasis prizas – drambliuko skulptūrėlė ir diplomas...
Norite sužinoti, kuris sukėlė daugiausia emocijų? Jeigu sakyčiau, kad diplomas, turbūt nepatikėtumėte. Užtat paslėpsiu savo emocijas ir nieko nesakysiu.
Žodis „pereinamasis“ negražiai skamba – kaip „pereinamoji“ gairelė, teikiama už įvykdytus penkmečio planus. Geriau tegu tas drambliukas (priklausęs amžiną atilsį rašytojai J. Ivanauskaitei – aut. past.) būna kantrus keleivis, nežinantis, kas jo laukia ateityje. Juk nežinia, kur pastatys jį tolesnis premijos laimėtojas – ant rašomojo ar virtuvės stalo, o gal į stiklinį barą...
Jei kas pasakytų, kad rašytojo lengva duona – sėdi ir rašai, ką atkirstumėte?
Tegu tas replikuotojas pats atsisėda ir parašo. Ką nors... iš pradžių, sakykim, ką nors lengva, dešimt eilučių hegzametro arba rondo. O jeigu jo ambicijos didesnės, tegu iškart imasi epopėjos. Juk nesunku. Kas čia yra – sėdi ir rašai.
Tik paskui tegul nepamiršta atiduoti savo raštų geram redaktoriui ar šiaip profesionaliam literatui. Ir jeigu iš jų kas nors liks po korektūrų, tegu ir toliau taip sako.
„Tikrai nerašau taip, kaip Daiva Vaitkevičiūtė – užsidegusi žvakę, puošniais peniuarais, ilgesingai ir lūkestingai nusiteikusi... Taip gražiai aš nemoku...“
Iš kur semiatės įkvėpimo, idėjų? Kokie rašytojo darbo užkulisiai?
Kaip yra pasakęs šviesaus atminimo Algirdas Petrulis, įkvėpimas ir iškvėpimas – fizkultūra, o ne kūryba. Temos ir idėjos visada šalia. Tereikia jas „pagauti“. Taigi rašytojo užkulisiai nėra niekuo ypatingi. Darbas, ir tiek.
O šiaip rašytojo darbas labai nuobodus. Nesižavėkite juo. Tikrai nerašau taip, kaip Daiva Vaitkevičiūtė – užsidegusi žvakę, puošniais peniuarais, ilgesingai ir lūkestingai nusiteikusi... Taip gražiai aš nemoku. Ir su sielvartu turiu pripažinti, kad jau nebeišmoksiu.
Ar prisimenate savo pirmąjį kūrinį?
Pirmasis eilėraštis vadinosi „Uršulės katinas“. Šis satyrinis–lyrinis kūrinėlis sukėlė nemažą reakciją visame miestelyje. Aprašytasis objektas po metų rastas mūsų šulinyje, o jo šeimininkė atseikėjo man kritikos dozę jau pačią pirmąją dieną, kai eilėraštis buvo publikuotas rajono laikraštyje.
Taigi pradėjau kurti nuo ankstyvos vaikystės. Pirmasis novelių rinkinys išleistas 1995 m. Rašau ir noveles, ir romanus, ir apysakas. Visos sritys artimos, visi žanrai mieli. Ir visi – vienodai sunkūs. Parašyti novelę kartais būna sunkiau nei romaną.
Sunkiau parašyti knygą vaikams ar suaugusiesiems?
Rašyti reikia tada, jeigu turi užburiančią viziją arba idėją. Arba išgyvenimus, patirtis, kurios prašosi būti pasidalijamos su kitais ypatinga forma – poetine arba vaizdine. Knygos vaikams irgi yra tokios. Joms reikia užburiančios vaizduotės. Kitaip nebus įdomu...
Tikrą meistriškumą įkūnija genialus paprastumas, geras humoras ir stiliaus jausenos.
Daugelis menininkų prisipažįsta, kad buities darbai jiems – didžiausia kančia. O jums?
Sunku patikėti tokiais žodžiais. Maniau, kad menininkai kenčia visai dėl kitų dalykų... bet jeigu jau prisipažino... hm...
Kaip tada reikės skaityti jų kūrinius, kuriuose jie kankinsis dėl pasaulio nelaimių ir žmonių ribotumo?.. Bus nelengva patikėti.
Apsidrausdama iškart pasakysiu, kad aš labai mėgstu plauti grindis. Tai jokia kančia, anaiptol – tikras džiaugsmas. Netgi, sakyčiau, meditacija. Beje, meditacija man – geriausias būdas atsipalaiduoti.
Ar jau rezgate mintį apie kitą knygą?
Labai vaizdžiai pasakėte – „rezgate“... Pasijutau lyg kokia Arachnė. Bet paslapties, ką rezgu, neišduosiu – dar imsiu per daug girtis, ir mane nubaus Artemidė.
Neišduosiu net to, kiek laiko rašiau „Mėlynbarzdžio vaikus“. Juolab kad tai nėra romano parašymo per trumpą laiką rekordas, ir niekam jo gerinti nereikia.
