39-ojo gimtadienio proga Renata Norvilė trankios šventės neplanuoja. Vakare visas Norvilų penketukas (vyras Deivis (38), dukra Vanesa (15), sūnus Emilis (8) ir Rėjus (1,9 m.) susės prie bendro stalo, kaip ir kasmet kartu užtrauks gimtadienio dainą, valgys tortą, pūs žvakutes. „Staigmenoms laiko lieka vis mažiau. Mūsų drakonėlis pakeitė visus planus, tai šventės kiek nusikelia“, – kalbėdama su 15min pripažįsta Renata, nors balse jokio kartėlio nėra.
Ji sako niekada nesureikšminusi nei pačios datos, nei amžiaus. Bet artimų bičiulių, draugų sveikinimus priima kuo nuoširdžiausiai. Gal tik su dovanomis kiek sunkiau: „Niekada nelaukdavau dovanų, man mieliau jas įteikti. Ir jausmas dovanoti kitiems malonesnis. Nemoku pati gauti, nemoku džiaugtis. Tad ir su Deiviu jau seniai esame sutarę vienas kitam nedovanoti staigmenų“, – sako Renata.
– Tai nemėgstate vienas kitam rengti staigmenų, o gal tiesiog neleidžiate?
– Deivis mane ne kartą yra nustebinęs, bet atminty labiausiai įsirėžė gimtadienis, kai paslapčia man suorganizavo kelionę į Paryžių. Sakė, kad važiuojame į Latviją pabūti vandens parke, todėl į krepšį įsimečiau maudymosi kostiumėlį, šlepetes ir nebesukau galvos. Tada sako: tik būtinai pasiimk pasą. Sakau, kam man tas pasas iki Latvijos. Bet kadangi manęs dažnai paprašo paso, tai patikėjau (juokiasi). Tada sako, gal dar kokią suknelę įsimeski. Na ir vis tiek nesupratau, ką čia rezga. Bet kai atvažiavome iki oro uosto, supratau, kad laukia staigmena. Ir išskridau aš į tą Paryžių su šlepetėmis vaikščioti (juokiasi).
– O kaip pačiai atrodytų tobula gimtadienio staigmena? Pabėgtumėte į šiltus kraštus, o gal surengtumėte trankų vakarėlį?
– Tobulo gimtadienio dieną sėdėčiau aš ant liepto su meškere ir žvejočiau. Nesvarbu, kimba ar ne, man labai patinka šis procesas. Mūsų sodyboje Zarasuose yra tvenkinys, daug žuvų, tai trauksim visas tas oranžines žuvis....(juokiasi). Tikrai nesu užkietėjusi žvejė, bet savą meškerę turiu.
– Tai ar planuojate visą vasarą praleisti būtent ten, sodyboje Zarasuose?
– Mano visa vaikystė prabėgo prie jūros, Klaipėdoje, bet Deiviui, pasirodo, gulėti prie jūros yra tikra kančia. O aš mėgstu pagulėti ant smėliuko, įmerkti kojas į vandenį. Bet ir sodyboje labai gerai. Turime tvenkinį, kur galima pasimaudyti, einame uogų parinkti, rūgštynių. Dabar tikra žolininke pasidariau – taip smagu rinkti įvairiausias žoleles.
Vis labiau mane traukia prie gamtos. Nemėgstu asfalto. Į miestą važiuoju tik tada, kai reikia sutvarkyti dokumentus. O šiaip bare pasėdėti tikrai ne man.
– O kokie gi šie metai jums buvo?
– Labai puikūs. Per didžiąsias metų šventes man pranašavo, kad jie bus labai geri. Ir aš tuo naudojuosi, bandau juos išnaudoti kaip tik įmanoma.
– 39-eri – kaip vertinate šį skaičių?
– Nei daug, nei mažai. Atrodo, kad protelio jau turi, bet dar nepakankamai (juokiasi). Praėjo nemaža gyvenimo dalis, bet dar daug darbų reikia padaryti. Dar daug ką turiu nuveikti.
– O ar kada nors yra tekę pameluoti dėl amžiaus?
– Kažkada teko, bet ne savo noru. Kadaise, modelių atrankų metu, kai man jau buvo 25-eri, pati modelių karjeros pabaiga, turėjau sumeluoti, kad man 23-eji. Taip turėjau dar dvejus metus rezerve važiuoti kur nors į užsienį, dar padirbėti modeliu. Bet kai dabar pagalvoju – 25-erių buvau per sena? Dabar ir 70-ies gali lipti ant podiumo.
– O ar mielai grįžtumėte į kurį nors gyvenimo etapą?
– Dėl fizinės savijautos gal ir norėčiau, bet dėl kitų dalykų – tikrai ne (juokiasi). Man labai gera taip, kaip yra. Įdomybių mano gyvenime dabar daug daugiau, negu grįžus į tą naivų vaiko etapą.
– Trečiojo susilaukėte ne 20-ies, jau turėdama gyvenimo patirties. Ko tai įnešė į jūsų gyvenimą?
– Gyvenimas dabar vyksta išties žvėrišku tempu, užsisėdėti vienoje vietoje išties negali. Turintys mažų vaikų žmonės priversti judėti sparčiau.
– O ar visą laiką galvojote apie didelę šeimą?
– Taip. Visada mąsčiau, kad bus bent trys vaikai. Taip kad svajokite atsargiai, nes svajonės tikrai pildosi.
Tai ir turiu trečią svajonę, tačiau maniau, kad bus šiek tiek kitaip. Negalvojau, kad mano trečias vaikas nemiegos naktimis, griuvinės ant žemės ir spardysis kojytėmis. Sakiau: na jau mano vaikai tokie niekada nebus, o še tau.
– Kaip suprantu, auginti trečią vaiką nėra lengva?
– Žinoma, nuovargio tikrai netrūksta – jau sveikata tikrai nebe ta (juokiasi). Jau sunkiau ir naktimis keltis, bet ką padarysi: eini, darai, keliesi. Būna, kad paurzgi, paburbi, kitą kartą ir paignoruoji, nes vaikas jau nemažas, gi kiek galima naktimis keltis...
– Motinystė su šiuo vaiku sunkesnė?
– Kiekvienas vaikas yra skirtingas, tikrai nėra, kad aš čia viską žinau, išmanau. Nė velnia. Vanesai pilvelis maudė gal pusę metų, Emilio tai net neprisimenu – nei verkė, nei naktimis kėlėsi. Nieko. Jei duotų man tokį vaiką, tai dar ir ketvirtą pagimdyčiau. Bet kai jau trečią man tokį davė....Būna, kad palieki vaikus mamai ar Deiviui ir važiuoji prasipūsti. O tada sukandi dantis ir toliau į darbus.
– O nepagalvojate apie auklių pagalbą?
– Žinokite, bijau. Šiais laikais rasti gerą auklę yra aukso vertės paieškos. Bet aš turiu nuostabią mamą, kuri su bet kokiu vaiku sutaria. Ją, kaip auklę, bet kam rekomenduočiau, tik neatiduočiau, nes man pačiai reikia (juokiasi).
– O kaip pati pasikeitėte su kiekvienu vaiku?
– Žinoma, kiekvieni metai atneša patirties, kantrybės, pakantumo. Kaip ir su žmogumi išmoksti, kada prie jo prieiti, kada palikti ramybėje, taip ir su vaikais. Patirties tikrai daugiau.
– Kartu su Deiviu kartu esate 11-ką metų. Ar tokie išbandymai sustiprina ryšį?
– Žinoma. Kas gi palaikys, jei ne šalia esantis žmogus. Visokiose šeimose visko pasitaiko: ir paburbame, ir pasipykstame, ir džiaugiamės labai. Esame paprasti žmonės.
– Šią vasarą jūsų laukia daugybė koncertų su Deiviu. Ar vaikai nepyksta, kad namie praleidžiate mažai laiko?
– Ne, ne. Mano Vanesai tėvelių išvis galėtų nebūti, tik duok pinigų ir viskas. Drąsiai gyventų pati. Emiliukas, žinoma, vaikas jautrus, norėtų kiek įmanoma daugiau laiko būti kartu. Bet jei pasiimame kur kartu, sako – žinai, nebenoriu, gal geriau pabūsiu namie, su močiute.
– O kaip pavyksta suderinti motinystę su koncertine veikla tiek su vyru, tiek su grupe „La Forca“?
– Mano didžiausia pagalba yra močiutės, daug prisideda mano mama, nes gyvena netoliese. O kadangi grupėje esame visos trys mamos, kartais repeticijos vyksta su visų vaikais. Dėl motinystės tikrai nieko nereikia lėtinti.
Ir patys vyresnieji padeda, o kur jie dėsis. Žinoma, Vanesai norėtųsi kuo daugiau laiko praleisti prie veidrodžio, bet Emilis puikiai bendrauja su Rėjumi. Emilis yra labai švelnus vaikas, užjaučiantis. Tarp jų labai stiprus ryšys. Bet jeigu reikia, tai ir Vanesa lieka, prisideda prie namų ruošos.
– O už ką gyvenime esate labiausiai dėkinga?
– Šeimą, tikrai ne už karjerą ar dar kitus dalykus. Už tai, kad gyvenimas man padovanojo sveikus vaikus, gerą vyrą. O visa kita yra tik smulkmenos, kurias galima nusipirkti. Kiekvieną dieną esu laiminga, net ir tuomet, kai atrodo, kad nesu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Deivio ir Renatos Norvilų viešnagė už Atlanto: pažintis su L.Mažyliu Amerikoje ir poilsis Meksikoje
