Pozityviu požiūriu ir didele širdimi apdovanotą vaikinuką daugelis prisimena iš televizijos šou „Lietuvos talentai“ – pernai publikos ir griežtos komisijos palaikymo sulaukęs Vytautas pasiekė finalą. Jis tai vadina pirmuoju rimtu žingsniu į viešumą. „Eurovizija“ – antras jo bandymas užkariauti publiką, bet, kaip tada, taip ir dabar, atsiranda piktų skeptikų, rodos, taip ir besitaikančių nusodinti vieną iš atrankos lyderių. „Už jį balsavo iš gailesčio“, „Tėvas parūpino vietą finale“ – komentarų apie Vytautą internete apstu.
Vaikinas tik juokiasi: už jį scenoje niekas nedainavo, tad ir apie tėčio – Seimo nario Vito Matuzo – nuopelnus negali būti nė kalbos. „Man nepatinka kalbėti apie dalykus, kurie nesusiję su manimi“, – nukerta, tačiau prisipažįsta, kad tėvai, kurie taip pat yra ir geriausi jo draugai, visada buvo šalia. – Jie ir dabar neprieštarauja dėl mano sprendimo dalyvauti „Eurovizijoje“, tik draugiškai perspėja, kad privatumas nyks, viešumo daugės. Bet jie pasitiki manimi ir palaiko mano norą išreikšti save, savo mintis.“
Dirbti pradėjau būdamas 14-os – tada pirmą kartą gavau užsakymą sukurti kompiuterio programą. Pamenu, uždirbau kokius 180 litų...
„Eurovizija“ – drąsus žingsnis: niekada negali žinoti, būsi išaukštintas ar sulygintas su žemėmis...
Nusprendžiau pabandyti ne todėl, kad man to reikėtų, – labiau iš smalsumo. Buvo įdomu iš arčiau žvilgtelėti į „Eurovizijos“ virtuvę, o neprastas įvertinimas suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi, azarto. Dabar norisi parengti pirmosios vietos vertą pasirodymą, būti geriausiems. Jei laimėtume, tapčiau dar truputį laimingesnis... Kam dalyvauti, jei apie pergalę nesvajoji ir nė kiek jos nesitiki?
Regis, scena tave įtraukė.
O taip! Jei tik pamatau sceną ar mikrofoną, užsimanau dainuoti. Šitaip buvo nuo pat pirmo apsilankymo (beje, per prievartą, nes tą vakarą net nenorėjau kur nors eiti!) karaokės klube.
Turbūt puikiai prisimeni, kokią pirmą dainą tada užtraukei!
Pasirinkau grupės „Metallica“ kūrinį „Whiskey in the Jar“, ir tąkart gavau didelę adrenalino dozę. Pradėjęs dainuoti karaokę, ėmiau kitaip save vertinti: labiau gerbti, mylėti, o tai – svarbiausia. Ne veltui „eurovizinėje“ dainoje skamba: „Kaipgi tave kas nors mylės, jei pats savęs nemylėsi?“ Visi maži žingsneliai – pradedant nuo karaokės iki „Eurovizijos“ atrankos scenos – padėjo geriau save pažinti.
Į pokalbį Vytautas atvažiavo ne vienas: šalia jo – scenos partnerė Evelina, verslo partneriai bei bičiuliai Justinas ir Ugnius, vienas geriausių draugų Simonas Indrašius, kuris neseniai ėmėsi ir vadybininko pareigų. Mezgantis pokalbiui suprantu, kad draugų Vytautas turi visą galybę – tikrų, nuoširdžių, palaikančių. „Kas jis toks? Kam jam to reikia? Žmonės už jį juk balsavo iš gailesčio... – Simonas pasakoja internete aptikęs įvairiausių nuomonių. – Bet yra ir tokių, kurie nuoširdžiai tiki, kad mūsų pasirodymas galėtų būti bomba, žmonės vieni kitus skatina būti tolerantiškus.
Bet kokiu atveju nė apie vieną atlikėją nebuvo tiek skirtingų nuomonių – manau, sulaukėme visai neprastos reklamos. Iš tikrųjų metams bėgant Vytautas užsiaugino storą šarvą. Jo gyvenimas beveik nesiskiria nuo to, kuris vaizduojamas mūsų „eurovizinės“ dainos „Take it Back“ vaizdo klipe: kasdieniai žvilgsniai, dėmesys, vaikų pašaipos ir badymai pirštu – nori nenori, per daugelį metų prie to pripranti...“
Simonas, kaip niekas kitas, puikiai žino Vytauto kelią į muziką ir į kitokį, naujų patirčių kupiną, gyvenimą. Jųdviejų pažintis užsimezgė būtent tada, kai Vytas pirmą sykį užsuko į Simo surengtą karaokės vakarėlį. „Nuo to laiko jis labai suaugo, – draugiškai šypsodamasis ištaria bičiulis. – Kai susipažinome, jaučiau, kad prieš mane – žmogus, kuris negali savęs iki galo realizuoti, nes kažko bijo. Dabar baimių sumažėjo. Lipdamas ant scenos Vytautas puikiai žino, kad jį stebės, vertins, kritikuos, teis. Todėl ryžtas, nepaisant visko, imti į rankas mikrofoną ir dainuoti – didelis žingsnis.“ Tas tiesa: su smalsiais aplinkinių žvilgsniais Vytautas susiduria kasdien.
Jums atrodo, esu keistas?! O mano akimis, kartais jūs visi atrodote gana keistai!
Vytautai, gailesčio kupinų žvilgsnių, juolab – skeptiško aplinkinių požiūrio, rodos, net nepastebi!
O ką aš galiu jiems pasakyti? „Get a life!“ Esu labai dėkingas tiems, kurie balsavo už mane iš gailesčio (juokiasi)... Gimiau toks, koks gimiau, ir net neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kitoks. To net nenorėčiau... Jums atrodo, esu keistas?! O mano akimis, kartais jūs visi atrodote gana keistai! Negana to, esu pakankamai gražus (juokiasi).
O jei rimčiau – „Take it Back“ ir yra mano atsakymas į jūsų klausimą: „Just say two words and smile – no matter what they say“ – „Tik pasakyk porą žodžių ir nusišypsok – juk visiškai nesvarbu, ką jie sako“. Manau, žmogus gali negražiai kalbėti, menkinti ir įžeisti kitą tik tuo atveju, jei neturi kitokio būdo save išreikšti. Tokiems jaučiu tokį pat gailestį, kaip jie man.
Pamenu, prieš pirmąsyk lipdamas į sceną svarsčiau: ką žmonės pasakys?.. Bet nulipau nuo jos ir likau gyvas – juk nieko nenutiko (šypsosi). Pasitikėjimas po truputį pradėjo augti... Dėmesys – taip pat, ypač po „Lietuvos talentų“. Natūralu, kad ne iš karto supranti, kodėl, kai eini gatve, žmonės puola sveikintis, arba kodėl, kai guli Nidoje ant smėliuko, pro šalį einančios gražios merginos prašo tavęs autografo (juokiasi). Prie tokio dėmesio nebuvau pratęs, bet ką čia slėpti, – jis man patinka. Būna ir tokių situacijų, kai dėmesys pradeda gluminti. Pavyzdžiui, puola lįsti prigėrę ir šaukia: „Koks tu fainas!“
Puikiai suprantu, kad tokį populiarumą lėmė ne tik pasirodymas „Lietuvos talentuose“ – ratukų, kuriuose sėdžiu, sunku nepastebėti. Žinai, dėl jų man apskritai lengviau atkreipti aplinkinių dėmesį nei kitiems (juokiasi)...
Pamenu, prieš pirmąsyk lipdamas į sceną svarsčiau: ką žmonės pasakys?.. Bet nulipau nuo jos ir likau gyvas – juk nieko nenutiko.
Kaip ir visiems, jausmai, santykiai, meilė tau – nesvetimi. Sakoma, kad sunku būti vienam, bet dar sunkiau mylėti. Tai – tiesa?
Pasiekimais ir turimais medaliais nesigirsiu, nes meilė – jokios varžybos. Bet jei paprastai – metams bėgant, atrodo, supratau, ką reiškia žodis „tekėti“, ką reiškia „ranką turėti“, kodėl jos prašoma. Pasirodo, meilė tokių sąlygų kaip „aš mylėsiu tave, nes... tik jei...“ neturi.
Taip, vienam būti sunku, tačiau tik būdamas vienas žmogus gali suprasti, kurios pasaulio pusės jam trūksta. Tada belieka ją užpildyti. Sakoma, kad meilė yra raktas nuo vartų į laimę... Gal ir taip, bet tik tada, jei apie žodį „meilė“ kalbėsime neapsiribodami dviejų žmonių santykiais...
Įrašius tavo pavardę į interneto paiešką, kur kas dažniau iššoka žodis „verslininkas“ nei „atlikėjas“.
Jau seniai, nuo dvyliktos klasės, esu vienos svetainės bendraturtis: kažkada buvęs hobis tapo pagrindiniu darbu. Dirbti pradėjau būdamas keturiolikos – tada pirmą kartą gavau užsakymą sukurti kompiuterio programą. Pamenu, uždirbau kokius 180 litų – ech, kaip seniai tai buvo....
O žodis „verslininkas“ skamba išdidžiai, ir tie, kurie įsivaizduoja, kad vartausi piniguose, labai klysta. Tiek esu klaidų, nesąmonių pridaręs, kad apie didelius turtus net neverta kalbėti. Be to, tai, ką uždirbu, stengiuosi investuoti į mūsų su draugais įkurtą įmonę.
Savarankiškai gyventi pradėjai gana anksti?
Uždirbti pradėjau anksti, bet ar tai reiškia savarankišką gyvenimą? Gyvenau su mama, tėčiu, seserimis, man nereikėjo nei buto pirkti, nei namo statyti. Viską, ką uždirbau, dėjau į įmonę. Nežinau, ką padariau gerai ar blogai, – tiesiog dariau. Jei galėčiau – žinau, ką būčiau daręs kitaip (šypsosi).
Kodėl prieš keletą metų nusprendei iš Panevėžio kraustytis į Vilnių?
Nebuvo jokio „nusprendžiau“. Neakivaizdžiai pradėjau studijuoti VGTU, vis dažniau ėmiau važinėti į Vilnių, atsirado daugiau veiklos, o ir nemažai draugų persikraustė, tad viskas išėjo natūraliai.
Labai džiaugiuosi, nes Dievas man davė daug sveikatos ir optimizmo, – pats galiu savimi pasirūpinti.
Vilniuje gyveni vienas?
Neretai tenka pabūti vienam, bet dažniausiai gyvenu su tėčiu: ir man, ir jam – linksmiau.
O buitis, kai būni vienas, neapsunkina?
Labai džiaugiuosi, nes Dievas man davė daug sveikatos ir optimizmo, – pats galiu savimi pasirūpinti. Negaliu išsivirti cepelinų, bet, kad ir kur gyvenčiau, susitvarkau. Jei atvirai, valgyti beveik neruošiu, tačiau visada mielai prisidedu prie gaminimo – ir prie cepelinų, ir prie sušių. Buityje tvarkausi pats ir pagalbos man paprastai nereikia. Na, galbūt tokiems dalykams kaip skalbimas ir grindų plovimas papildoma pora rankų niekada nepamaišo (juokiasi).
Tiesa, į miestą vienas neinu, nes nesijaučiu saugus, – jei gyvenčiau Stokholme, būtų kitaip. Bet Lietuvoje visada esu su kuo nors, todėl bėdų nekyla – nei dėl laiptų, nei dėl šaligatvių. Nebent dėl sniego – štai jis judėti tikrai trukdo (juokiasi). Namuose net baldai nėra specialiai man pritaikyti – nei virtuvėje, nei vonioje. Turiu neblogą savybę – moku prie visko prisitaikyti (šypsosi).
