„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Režisierė Giedrė Žickytė su vyru ir sūnumi kraustosi į Rusiją: „Mūsų šeimos laukia daug iššūkių“

Rusijoje gimusi dokumentinių filmų kūrėja, režisierė Giedrė Žickytė (39) turbūt niekada nesitikėjo, kad gyvenimas ją nublokš atgal į Maskvą. O taip nutiko, nes jos vyras, diplomatas Eitvydas Bajarūnas (57) buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje. Pokalbio su 15min metu moteris prisipažino, kad netrukus lagaminus į užsienio šalį krausis ir ji pati. Apie greitu metu pasikeisiantį darbo pobūdį, koronaviruso paveiktą kino industriją ir dabartines nuotaikas – 15min interviu su žinoma režisiere.
Eitvydas Bajarūnas ir Giedrė Žickytė
Eitvydas Bajarūnas ir Giedrė Žickytė / 15min ir organizatorių nuotr.

Gegužės 4-ąją dieną G.Žickytės vyras E.Bajarūnas paliko Lietuvą tam, kad galėtų pradėti eiti naujas pareigas Rusijoje – jis ten buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi. Paskui vyrą šalių sienoms atsivėrus pasirengusi išvykti režisierė pernelyg nesijaudina, tai – dar vienas žingsnis netikėtumų pilname gyvenime.

„Aišku, kad man tai yra iššūkis, aišku, kad nelengva, bet apie tai stengiuosi negalvoti, nes dabar yra, kaip yra. Tiesiog priimu tokias pasikeitusias gyvenimo aplinkybes, mūsų šeimos laukia daug iššūkių, ypač dėl mano sūnaus, kuris, kaip ir daugelis paauglių, dėl to nėra patenkintas. Labai sunku pasakyti, kaip viskas bus, bet tai yra mano vyro darbas ir esu pasirengusi jį palaikyti lygiai taip pat, kaip jis mane visą laiką visur palaiko“, – pasakoja G.Žickytė.

Pašnekovė juokauja, jog šis kelias į svečią šalį iš esmės jai yra ir simboliškas. Pati Giedrė gimė Maskvoje, nes ten tuo metu studijavo jos tėvai, tad pirmuosius savo gyvenimo metus ji praleido būtent Rusijoje.

„Po to grįžau į Maskvą tik tada, kai filmavau „Meistrą ir Tatjaną“. Lygiai po 30-ies metų nuo gimimo. Tąkart jau tikrai pamačiau Maskvą“, – sako moteris bei priduria buvusi ir Sankt Peterburge, kur rodė savo kurtą filmą.

Roberto Dačkaus nuotr. /Giedrė Žickytė, prezidentas Gitanas Nausėda, Eitvydas Bajarūnas
Roberto Dačkaus nuotr. /Giedrė Žickytė, prezidentas Gitanas Nausėda, Eitvydas Bajarūnas

G.Žickytė čia pat prisimena įdomų momentą iš savo vaikystės. Pasirodo, besikraustydami atgal į Lietuvą jos tėvai iš buto, esančio Maskvoje, nuomotojos nusipirko antikvarinių baldų, kurių dalis tarsi netyčia vėliau atsidūrė pas ją pačią.

„Kadangi sovietiniais laikais buvo įdomesnių baldų, mano tėvai iš nuomotojos nusipirko kai kuriuos jos daiktus – bufetą, sofą, lempą... Na, kad namuose būtų antikvarinių, gražesnių daiktų. Kai jau persikėlėme į naujus namus, tėvai manė, kad ta lempa tiktų prie mūsų naujų namų, ir ją atidavė. Tada net nežinojau, kad vėliau mus gyvenimas nublokš į Maskvą. Kaip tik dabar ta lempa iš Rusijos pas mus ir kabo, ta, po kuria, galima sakyti, gimiau“, – atsitiktinumus mena moteris.

Šeimoje vienas kitą labai palaiko

Dabar, kai režisierei vėl teks persikraustyti ir gyvenimą kurti kitur, ji sako esanti pasiruošusi išbandyti gyvenimą kitoje šalyje. „Tekėdama už savo vyro diplomato žinojau, kad vieną ar kitą dieną ši situacija įvyks ir mes kažkur važiuosime. Tai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus, buvau tam morališkai pasiruošusi, tai nėra siurprizas“, – kalba ji.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Giedrė Žickytė ir Eitvydas Bajarūnas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Giedrė Žickytė ir Eitvydas Bajarūnas

Atrodytų, keista, kad šitiek karjeroje pažengusi moteris staiga šautų kitur, žiūrėdama tik mylimojo interesų. Yra ne visai taip, sako pašnekovė. Tai veikiau tarsi grąža už tuos metus, kai vyras ją smarkiai palaikė ir susitaikydavo su jos pačios didžiuliu užimtumu:

„Mano vyras mane labai palaiko – man tai labai patinka. Nė karto negirdėjau jokio priekaišto, kad esu nusikalusi Kalėdų antrąją dieną, kad sakau, jog dabar neturiu laiko, nes reikia kažką pamontuoti.

Dabar suprantu, kad bus kitaip, turiu atsižvelgti į jo naują darbą, ir į jo specifiką... Nežinau, kas ten manęs laukia, bet reikės jį palaikyti, tam irgi reikės skirti energijos. Dar kažkaip tai reikės derinti su kūrybine veikla.“

Moteris pripažįsta, kad jai šis pokytis bus labai didelis. Anksčiau daug keliavusi, dabar ji skrydžių į užsienį žada apmažinti.

„Galvodavau, kaip jau man atsibodo skraidyti... Iš vieno lagamino viską krauti į kitą. Supratau, kad mano visas gyvenimas buvo susijęs su kelionėmis. Na, o dabar jis bus kitoks, – vyras išvažiuoja, turbūt nebegalėsiu lakstyti pametusi galvą taip, kaip anksčiau“, – svarsto G.Žickytė.

Niekada iš savo vyro negirdėjau nė vieno jo nusiskundimo ar priekaištų dėl mano kūrybinių dalykų, kad mes kur nors neiname, kažko nedarome, nes man reikia dirbti. Dėl to ir dabartinį vyro paskyrimą kitoje šalyje priimu kaip etapą, dėl kurio koreguosime savo įprastą susikurtą gyvenimą.

Tokiame kontekste šeima netgi nusprendusi leisti sau mažą, laiko reikalaujančią „prabangą“.

„Nusprendėme įsigyti šunį. Mano vaikas jau labai seniai norėjo augintinio, o su mano gyvenimo būdu jo turėti buvo neįmanoma. Bet, kadangi dabar tai keičiasi, suplanavome šunį. Kad pasidaryčiau visiškai stabili – visgi jau prisikeliavau, jau prisikalbėjau“, – juokiasi pašnekovė.

Tiesa, anot režisierės, tokie pokyčiai – beveik natūralūs, mat, net ir norint kažkur pakelti sparnus, dabar to padaryti būtų neįmanoma. Be to, pandemija gerokai pakoregavo ir jos darbo srities veiklą, tad dalis darbų bet kokiu atveju sustojo.

„Dabar baigiau savo naujausią filmą „Šuolis“, prie kurio dirbau penkerius metus. Tiek daug įdėjau darbo, meilės, laiko, vyras irgi labai palaikė. Net kai kalbėdavome apie atostogas, aš vis turėdavau dirbti, – juokiasi pašnekovė. – O dabar galėtume dirbti, bet yra karantinas, o mano vyrui bus daug darbų. Bet labai džiaugiuosi, kad iki dabar spėjau pabaigti filmą. Jį tiesiog reikės išleisti. Iš kitos pusės – gerai, nes galėsiu persiorientuoti.“

G.Žickytė sako suprantanti, kad Rusijoje ją pasitiks naujos atsakomybės, tačiau šiuo atveju ji esą nenorinti būti egoiste, galvoti tik apie savo karjerą ir filmus.

Gretos Skaraitienės nuotr./Giedrė Žickytė
Gretos Skaraitienės nuotr./Giedrė Žickytė

„Niekada iš savo vyro negirdėjau nė vieno jo nusiskundimo ar priekaištų dėl mano kūrybinių dalykų, kad mes kur nors neiname, kažko nedarome, nes man reikia dirbti. Dėl to ir dabartinį vyro paskyrimą kitoje šalyje priimu kaip etapą, dėl kurio koreguosime savo įprastą susikurtą gyvenimą. Bet tikrai neįsivaizduoju, kas manęs laukia“, – prisipažįsta režisierė.

Neseniai turėjau būti Toronte, kur turėjo vykti vienas didžiausių dokumentikos forumų pasaulyje. Pirmą kartą ten buvo atrinktas projektas su lietuvių autoriumi

Kūrybos mesti nežada

Nors galėtų pasirodyti taip, kad, štai, viena iškiliausių šalies kūrėjų jau pasiryžusi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, režisierė skuba pabrėžti, kad kūrybą pokyčiai paveiks labai menkai. Tiesa, kai kurios veiklos režisierei teks atsisakyti. Kas tai per projektai, pašnekovė kol kas nesiryžta atsakyti.

„Turėsiu daug ko atsisakyti, ką čia buvau pradėjusi daryti. Bet aplink save turiu daug žmonių, kuriems galėsiu perleisti dalį darbų. Dėl visko esame susitarę“, – tikina ji.

Galų gale, kaip G.Žickytė teigia, Maskva – nei geografiškai, nei kultūriškai nėra pernelyg toli nuo Lietuvos. Būtent dėl to ji čia sako vis sugrįšianti. „Juk ne į Afriką išvažiuoju. Lietuvoje reiks ir filmą pristatyti, ne taip ir sunku bus sugrįžti ir darbuotis“, – ramina Giedrė.

Be to, darbų pasiekiamumą lengvina tai, jog, dėl karantino kino industrijoje situacijai smarkiai pasikeitusi, dalis susitikimų ir projektų buvo perkelta į internetines erdves. Režisierė užsimena neseniai šitaip dalyvavusi svarbiame renginyje.

„Neseniai turėjau būti Toronte, kur turėjo vykti vienas didžiausių dokumentikos forumų pasaulyje. Pirmą kartą ten buvo atrinktas projektas su lietuvių autoriumi. Renginyje reikėjo pristatyti idėją naujo filmo, kurį kuriu. Šiame forume iš tiesų sėdi visi didžiausi žaidėjai – „Netflix“, BBC – visos studijos, visi platintojai. Ir jie stebi, kas naujo išeina. Iš viso būna atrinkta tik 20 projektų iš 1000 paraiškų, tad tai tikrai didelis, svarbus renginys. Taigi, aš turėjau jame būti, kalbėti tokioje didelėje salėje. O dabar viskas vyksta online“, – skirtumą įvardija G.Žickytė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Giedrė Žickytė ir Eitvydas Bajarūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Giedrė Žickytė ir Eitvydas Bajarūnas

Dėl pasikeitusių aplinkybių moteris sako turėjusi nemažai galvos skausmo, pavyzdžiui, kai jai buvo pasakyta padaryti pristatomąjį vaizdo klipą. Tiek Giedrė, tiek jos prodiuserė prancūzė turėjo nusifilmuoti taip, kaip kalbėtų forume. Svarbu buvo ir įtilpti į nurodytą trukmę.

Atrodo – kas čia tokio, juk ne pirmas pristatymas, tai yra industrijos dalis, iš pradžių maniusi Giedrė.

„Bet vis tiek, kai stovi, kalbi prie auditorijos, yra visai kitaip – irgi jaudiniesi, bet jauti tą vibraciją, komunikuoji, ir tai yra labai svarbu, nes nuo to pristatymo priklauso tolimesni susitikimai ir susidomėjimas projektu. Tai tarsi išankstinė reklama partnerių paieškoje“, – pabrėžia pašnekovė.

Visgi padaryti visus techninius darbus, pasirodo, nėra taip paprasta. „Žinokite, aš šitiek sugaišau laiko! Galvojau, koks turi būti fonas, kaip įtikinamai kalbėti. Mano prodiuserė iš Prancūzijos yra patyrusi, ji net „Oskarą“ turi, tokia sena kino vilkė. Ji taip pat sakė: aš sugaišau 4 valandas įrašyti tas dvi minutes“, – atsimindama juokiasi G.Žickytė.

Taip dabar noriu sutikti draugus, tėvus, žmones, kuriuos myliu, juos apkabinti... Baisu pagalvoti, kad to negalėsiu padaryti. Bet kartu ir bandau įsivaizduoti, kaip tai įvyks pirmą kartą

Matyt, jau greičiau būtų buvę nuvykti į Torontą, nei prisitaikyti prie žmogiškąjį kontaktą praradusio pasaulio, dabar galvoja režisierė.

Dėl karantino pasikeitęs ir kitas renginio aspektas. Kaip anksčiau forume buvo įprasta, visi susitikdavo gyvai aptarti projektų, tačiau šiemet šis variantas yra nebeįmanomas. Visgi režisierė tame įžvelgia teigiamų aspektų.

„Tie susitikimai būdavo labai intensyvūs – tai bėgi prie vieno staliuko, tai prie kito, daug žmonių, projektų. Suvažiuoja visi, didžiulė konkurencija, idėjų labai daug. Viskas labai užimta. O dabar? Dabar mums viską sudėjo į gegužės mėnesį, visi bendraus, kada nori. Tai galėsi bendrauti, tarkim, su „Netflix“ iš savo namų. Gal to atstovo vaikas ar šuo prie kameros prieis“, – galimai iškilsiančias komiškas situacijas įsivaizduoja moteris. „Svarbiausia, kad visi nebeskuba. Anksčiau visi skubėdavo, niekam laiko nerasdavo“, – priduria ji.

Kino industrijoje tvyro nežinia

Atrodo, laikinai susitikimus perkelti į socialinius tinklus nėra didžiulė problema. Tačiau kaip yra su kino filmavimu, kino teatrais ir viskuo, ant ko ši industrija iš tiesų ir laikosi? Atsakymo į klausimą, kas nusimato šioje srityje, G.Žickytė teigia neturinti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Giedrė Žickytė su vyru Eitvydu Bajarūnu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Giedrė Žickytė su vyru Eitvydu Bajarūnu

Situacija yra dar labiau nerimastinga, dar daug iššūkių. Nežinau, dabar pabaigiau filmą, tarsi turėjome planų viename festivalyje, kitame festivalyje, o viskas atšaukiama, visi renginiai... Bet negaliu skųstis, nes didžiajai daliai pasaulio sugriuvo visi planai. Tai lygiai taip pat, kaip ir kitų profesijų atstovai, mes irgi su tuo susiduriame“, – sako režisierė.

Būtent dėl to moteris sako negalinti nieko prognozuoti. Anot jos, kaip ir kitose srityse, čia žmonės yra smarkiai pasimetę. „Tai yra didžiulis sukrėtimas viskam. Žiūrėkite, kiek filmų negalės būti išleisti iš tų, kurie jau yra pabaigti“, – kalba G.Žickytė.

Be „Šuolio“, Giedrė užbaigė ir vieną savo prodiusuotą filmą – režisierės Marijos Stonytės debiutinį filmą „Švelnūs kariai“. Jį buvo planuojama išleisti šiais metais.

„Dabar grūsimės į kitus metus, kur bus krūva kitų filmų, kurie irgi laukia. Tai tarsi užtvanka. Kas bus, kai ta užtvanka pasileis? Kokia ji bus? Per kokį atstumą visi kino teatre turės sėdėti? Tikrai negaliu įsivaizduoti, kas laukia, bet dabar taip yra“, – teigia pašnekovė.

Man labai gražu, kad žmonės vieni kitiems pradėjo padėti, dalytis. Visą laiką didžiųjų nelaimių akivaizdoje išryškėja humaniškumas. Reikia sukrėtimo, kad patirtum, kas yra tikra, kas yra gėris, kas yra grožis

Nelaimės akivaizdoje mato žmonių vienybę

Kalbantis su Giedre darosi panašu, kad kur kas labiau už jos darbo srities krizę jai skauda dėl pasaulį apėmusios kančios, kurią sumažinti – itin sudėtinga. Moteris koronaviruso pandemiją įvardija kaip milžinišką sukrėtimą.

„Kalbu apie kompleksinį sukrėtimą – kiekvienam savaip. Ar šitas sukrėtimas ekonominis? Taip, žinoma. Bandau įsivaizduoti šeimą, kuri turi savo restoraną, ir tai yra vienintelės jų pajamos. Ir staiga visa tai įvyksta... O namie sėdi du maži vaikai, kuriems ir pamokos vyksta, reikia nuotoliniu būdu mokytis... Daug yra visokių dalykų, kurie visuomenėje kelia įtampą“, – dabartinę situaciją apibūdina ji.

Pati G.Žickytė sako šiuo laikotarpiu už viską labiausiai pasiilgusi ne vakarėlių, kelionių ar ko kita, bet žmogiškojo kontakto.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Giedrė Žickytė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Giedrė Žickytė

„Taip dabar noriu sutikti draugus, tėvus, žmones, kuriuos myliu, juos apkabinti... Baisu pagalvoti, kad to negalėsiu padaryti. Bet kartu ir bandau įsivaizduoti, kaip tai įvyks pirmą kartą“, – vilties nepraranda ji.

Tiesa, dar per šias Velykas režisierė bandė suktis iš padėties. Nenorėdama prarasti ryšio su tėvais, ji jas šventė per „Zoom“ programėlę.

„Nesakiau tėvams, kad viską įrašinėju, ir po to visą vaizdo įrašą jiems nusiunčiau. Tėvai sakė, kad vakare dar du kartus peržiūrėjo mūsų pokalbį. O per Velykas mes pasigaminome valgyti, per „Zoom“ rodėme, ką valgome – va triušiena, o štai mes va šitą valgome. Visgi svarbiausias yra žmogiškasis ryšis“, – apie gražius atradimus pasakojo Giedrė.

Režisierė karantino akivaizdoje pamatė ir kitą šviesiąją pusę – smarkiai pakitusį žmonių elgesį ir suvokimą.

„Man labai gražu, kad žmonės vieni kitiems pradėjo padėti, dalytis. Visą laiką didžiųjų nelaimių akivaizdoje išryškėja humaniškumas. Reikia sukrėtimo, kad patirtum, kas yra tikra, kas yra gėris, kas yra grožis. Ar ne taip? Pavyzdžiui, kai visi puola vieni kitiems padėti, palaiko medikus... Net ašaros kaupiasi akyse matant, kad Niujorko gatvės yra visiškai tuščios, jomis pravažiuoja greitoji pagalba ir visi iš po langų ploja. Arba kaip italai vieni kitiems dainuoja iš balkonų... Šito niekada nebūtume pajutę, jei ne žmoniją ištikusi nelaimė“, – mano pašnekovė.

G.Žickytė pabrėžia ir pandemijos metu atsiradusį vienybės jausmą. Juk dėl bendro gėrio daugelis turėjo apriboti savo poreikius, tarkim, į gatvę išeiti su kauke, kad ir kaip nemalonu tai būtų.

„Pasėdėjome visi namie, apribojome savo poreikius ir ką – sumažėjo tų susirgimų skaičius. Apribojome savo poreikius dėl visuotinio gėrio. Apie šituos dalykus juk prieš keturis mėnesius negalvojome“, – sako ji.

Anot režisierės, nelaimės metu smarkiai sužaidė ir žmonių kūrybiškumas. Šie ieško būdų problemas spręsti arba gražiai nukreipia dėmesį, vieni kitiems bandydami sukelti šypsenas.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Giedrė Žickytė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Giedrė Žickytė

„Pažiūrėkite, kokie kūrybiški žmonės! Kaip internete jie reiškiasi, pavyzdžiui, bando imituoti didžiuosius paveikslus būdami namuose... Vis tiek žmonės ką nors sugalvoja. Man atrodo, kad svarbiausia tokiose situacijose nepasiduoti ir galvoti, ką daryti“, – sako G.Žickytė.

Visgi moteris skatina prisiminti „banalią“ tiesą – ne veltui čia visi taip vargsta, juk svarbiausia – sveikata. Tą, anot jos, dabar galėjome labai gerai suprasti.

„Prisimenu Oskaro Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“. Kaip sako – ar yra tas, kas gali pakeisti pasaulio tvarką? Yra – maža pelytė. Tai šiuo atveju yra nematomas virusiukas, kurio niekas negali užčiuopti... Niekas negalėjo to numatyti, tai lyg futuristiniame scenarijuje“, – sako pašnekovė.

Dar labai keista dabar žiūrėti filmus – ten žmonės susitinka, glėbesčiuojasi, kartu vaikšto. Viduje viską kažkaip kitaip pradedi matyti

Iš dalies ta maža pelytė taip pakeitė mūsų kasdienybę, kad daugelis įprastų dalykų mums darosi nebeatpažįstami, svetimi, mano režisierė: „Dar labai keista dabar žiūrėti filmus – ten žmonės susitinka, glėbesčiuojasi, kartu vaikšto. Viduje viską kažkaip kitaip pradedi matyti. Sunku reflektuoti, kaip visa tai vyksta.“

Anot režisierės, apskritai, ir pasaulį dabar sunku reflektuoti dėl to, kad bet kokia refleksija įmanoma tik kuriam laikui prabėgus, kai jau viskas nusėda atmintyje.

„O dabar esame tarpinėje šoko būsenoje, nes daug ko negalime matyti, kaip yra. Bet jeigu tu negali matyti, kaip yra, tai tiesiog priimi, kaip yra. Na, dabar yra taip. Kas iš to, jei dabar graušiesi, galvosi, kad aš dabar daryčiau tą ar aną... Taip, tai yra sunkumas, iššūkis, bet kartu tai yra ir mūsų susivienijimas“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs