S.Varno asmenybėje visuomet gerai sutarė aktorius ir inžinierius, matematikas ir valdininkas, vertėjas ir režisierius. Matematinio tikslumo jis siekia brėždamas spektaklio „piešinį“, matematiškai samprotauja ir apie kūrinio sėkmės formulę. Per trisdešimt spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose pastačiusio režisieriaus darbinė geografija itin plati: nuo Londono iki Omsko, nuo Sevastopolio iki Rygos.
Keliauti ir kurti spektaklius svečiose šalyse jam malonu ir įdomu, tačiau netrunka paaiškėti liūdnesnės tokio nutolimo priežastys. S.Varnas teigia, kad Lietuvai tiesiog tapo nereikalingi profesionalūs režisieriai. Kai kurie iš jų sėkmingai dirba svečiose šalyse, kiti, gavę užsienio kompanijų paramą, kuria spektaklius Lietuvoje, o rodo – užsienio scenose. Cezario Graužinio, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, S.Varno ar kitų profesionalių režisierių spektakliai retai vaidinami valstybinio teatro scenose. Kodėl? – apie tai šis pokalbis.
Nerašyta taisyklė
– Kodėl tik retkarčiais grįžtate dirbti į Lietuvą?
– Susidariau įspūdį, kad Lietuvoje profesionalios režisūros nebereikia – bent jau valstybiniams teatrams. Dabar mėgina režisuoti tie, kurie su šia profesija neturi nieko bendra. Galbūt tai šiandienybės liga – kompetencijos stinga visur, į kurią sritį ar profesiją pažvelgtum. Valstybiniuose teatruose dominuoja aktorių režisūra. Tai yra grįžimas į labai tolimą praeitį. Praktika rodo, kad talentingas aktorius netampa talentingu režisieriumi, o aktorinis talentas nuvysta. Šioms profesijoms reikia skirtingų proto ir dvasios pastangų, išugdomų per ilgą laiką. Baigiau aktorinę studiją, net du sezonus dirbau aktoriumi Juozo Miltinio teatre, tačiau jau antrais režisūros studijų metais tuometiniame Leningrade pajutau, kad vaidinti nebegaliu, nes režisūrinis mąstymas stelbia aktorinį. Sugriovus režisūrinio teatro modelį, atsiranda pavojus, kad valstybinių teatrų spektakliai nieko nesudomins už Lietuvos sienų. Nežinau nė vieno vaidinimo, kuris galėtų sudominti rimtą tarptautinį festivalį.
Susidariau įspūdį, kad Lietuvoje profesionalios režisūros nebereikia – bent jau valstybiniams teatrams. Dabar mėgina režisuoti tie, kurie su šia profesija neturi nieko bendra. Galbūt tai šiandienybės liga – kompetencijos stinga visur, į kurią sritį ar profesiją pažvelgtum.
Dirbau daugelyje teatrų. Kūrybinį jų gyvenimą formuoja režisieriai. Tai nerašyta taisyklė. Užsienio teatruose visada būdavo įdomu susitikti su nauja, nepažįstama komanda, pasirengusia kūrybinėms paieškoms. Tokie susitikimai reikalauja labai didelio pasirengimo, susikaupimo, susiklausymo. Tada bendra kelionė tampa įdomi ir atneša tą ypatingą pažinimo džiaugsmą, kai, regis, išnyksta laikas ir erdvė.
Trimis kalbomis
– Ką šiuo metu statote?
– Londone vedžiau meistriškumo pamokas aktoriams ir režisieriams. Pasirinkau E.Ionesco pjesę „Alkis ir troškulys“. Jiems tai pasirodė įdomu, tad pratęsėme paieškas Monospektaklių festivalyje „Vilnius-Visaginas“. Suvaidinome neilgą sceninę kompoziciją. Joje dalyvavo pagrindinio vaidmens atlikėjas iš Londono, taip pat du aktoriai iš Rusų dramos bei keturi aktoriai iš kitų Lietuvos teatrų. Vaidinome trimis kalbomis: anglų, rusų ir lietuvių. Traktuotei tai netrukdė, nes visi personažai labiau domėjosi savomis idėjomis ir savąja tiesa, o ne vienas kitu. Skirtingos kalbos tik paryškino žmonių atskirtį ir susvetimėjimą. Šį projektą žadame tęsti ir, sulaukę paramos, pjesę tikimės inscenizuoti. Taip pat rengiuosi Levo Tolstojaus „Kreicerio sonatos“ pastatymui viename iš Lietuvos valstybinių teatrų.
Šiuolaikinis Faustas
– Kaip kilo mintis statyti „Alkį ir troškulį“? Esate minėjęs, kad imtis šios pjesės įkvėpė lenkų dramaturgas Stanislawas Ignacy Witkiewiczius.
– Greičiau tai kilo iš Fausto idėjos. Pagrindinis veikėjas – toks šiuolaikinis Faustas. Jis pereina visus tapsmo pasaulio žmogumi etapus. Iš pradžių, nerasdamas gyvenimo prasmės, kaltindamas visus aplinkui, jis yra pasiryžęs mirčiai, savižudybei ar net žmogžudystei. Tačiau pasirenka klajoklio, Amžinojo žydo kelią ir ilgainiui sugeba įžvelgti amžinuosius archetipus, po kaukėmis pamatyti tikrąją žmonių prigimtį, pasiekia gebėjimą klajoti laike ir erdvėje. Tai labai įdomi literatūrinė medžiaga, mielai grįžčiau prie jos dar kartą.
Apie teatro energetiką
– Kaip apibūdintumėte savo kuriamą teatrą?
– Esu režisūrinio teatro šalininkas. Režisierius privalo suteikti spektakliui formą, išgryninti mintį, sukurti vaidybines, konfliktines situacijas, subalansuoti jo energetiką... Didžiąją dalį visų šių uždavinių jis gali pasiekti tik padedamas aktorių. Jie visa tai perteikia, sukuria įtampos lauką. Taigi, galiu pasakyti, kad išpažįstu ir aktorinį teatrą. Manau, neturėtume atsiriboti vieni nuo kitų, nes šiuolaikiniame teatre aktorius be režisieriaus yra bejėgis ir priešingai. Esu išmėginęs įvairias teatrines kalbas ir esu griežto, fiksuoto piešinio teatro šalininkas, kai sugrojamos visos spektaklio „muzikinės natos“, o ir plastinis piešinys turi būti fiksuotas kaip balete. Improvizacija galima, bet negriaunant nei plastinės, nei muzikinės spektaklio partitūros.
– Kaip vertinate Lietuvos teatrą?
– Lietuvoje pastatyta keletas labai įdomių spektaklių. Visų pirma tai – E.Nekrošiaus „Faustas“, įdomiausias vaidinimas, kurį teko matyti pasaulio scenose per pastaruosius dešimt metų. Nei teatro profesionalų, nei žiūrovų jis nepaliktų abejingų. Tad negaliu suprasti, kodėl jis nerodomas didžiosiose Lietuvos teatrų scenose. Turėtų būti garbė. Manau, kad vien dėl šio spektaklio į Lietuvą atvyktų užsienio teatralai. Deja, spektaklis tarsi nereikalingas, o Kultūros ministerija neranda sprendimo tokiam nesusipratimui. Norisi tikėti, kad pasikeis tiek ministerijos, tiek ir valstybinių teatrų vadovų požiūris ir bus dažniau kviečiami profesionalūs režisieriai.
