Kas per stebuklas, kad tris lietuvių režisierių kartas skiria dvi dešimtys metų? Negi ta režisūra – tokia egzotiška profesija?
Savo studentams režisieriams sakau: „Iš jūsų dvylikos į kiną ateis tik du.“ Ir tai – ne lietuviška realybė, o bendra europinė statistika. Miško įstatymai. Reikia išgyventi.
Dabar išgyvenimo problema – pinigai. Kas anksčiau gadino kraują – Maskva, Kino studijos valdžia?
Baisesnė buvo vietos cenzūra. Pavyzdžiui, dokumentinius filmus priiminėdavo ne tik smulkūs ideologinio darbo atstovai, bet ir pirmasis sekretorius. Kai padariau filmą apie Stasį Krasauską, pirmasis sekretorius Petras Griškevičius buvo nepatenkintas: „Mes tiek pinigų įdėjome į senamiesčio restauravimą, o jūs rodote senas, aptriušusias gatves.“ Na, taip, bet jomis vaikšto Krasauskas... O su Vytautu Žalakevičiumi – ilga istorija. Jis provokuodavo priešinimąsi jam, vykdavo toks katės ir pelės žaidimas.
Kartą man buvo primestas filmas, kurį privalėjau baigti, ir kaip tik tada, kai manęs laukė pirma, per didelį vargą gauta kelionė į Italiją. Žalakevičius nesileido į kalbas: „Niekur nevažiuosi, bus tų italijų.“ Ir tą dieną, kai turėjau išvažiuoti, specialiai paskyrė susirinkimą. Visi sėdi, manęs nėra. „Kur režisierius?“ – „Išvažiavo.“ Tada kilo didelis triukšmas, bet kai grįžau, Žalakevičius pasakė: „Aš taip bijojau, kad tu neišvažiuosi, kad paklusi man.“ Jis gi visada žaisdavo – savimi, kitų likimais, žiūrėdavo, palūžta žmogus ar ne.
Na, ir kaip Italija?
Mus tada kaip turistus nuvežė į Veneciją, kur kaip tik vyko kino festivalis. Priėjau prie kanalo, įmečiau į vandenį tokį didelį, riebų rusišką rublį su Leninu ir pasakiau sau: „Aš čia grįšiu.“
Nesate likimo nuskriaustas režisierius. Kada jūsų savimeilė buvo labiausiai glostoma?
Ji puikiai jautėsi net dešimt metų. Tas laikas, kai rusai nebedavė pinigų ir visi sėdėjo be darbo, man buvo pats gražiausias. Tarp kino žmonių yra posakis „Turi surasti savo žydą“, kitaip sakant, prodiuserį. Ir man atsitiko tai, kas būna gal tik kartą gyvenime. Atvažiavo instituto laikų draugas Maksas Magulovas: „Duok porą idėjų, finansuosiu.“ Per dvejus metus susukau du filmus; vienas jų, „Bilietas iki Tadž Mahalo“, apkeliavo daugelį Europos kino festivalių, tapo didžiausiu mano pripažinimu.
Vienoje buvau supažindintas su Werneriu Herzogu, ir jis pasakė: „Tavo filmas yra geriausia, ką mačiau per šiuos metus.“ Paskui atsisuko į žurnalistus: „Kas palies šitą žmogų, turės reikalų su manim. Einam, pravesiu tavo spaudos konferenciją.“ Žodžiu, buvo tokia istorija iš stebuklų sferos. Ten buvo ir kalbų apie prodiuserius, ir susitikimų su jais. Šiuolaikinis režisierius nepaleistų tokio šanso, kibtų Herzogui į skverną ir vaikščiotų iš paskos. O aš atsisveikinau, tuo viskas ir baigėsi.
Visą Julės Šiurkutės interviu su Algimantu Puipa galite rasti lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.
