Žinomas režisierius prisimena, kad ženklų, jog pasuks tokiu karjeros keliu, būta jau vaikystėje. Pasakoriumi Tomą dar darželyje praminė auklėtojos, o kiek ūgtelėjus tėvams pareiškė, kad nori rašyti istorijas filmams.
„Apie filmų kūrimą svajojau nuo vaikystės, bet bėgant gyvenimui daug kas keitėsi. Teko išsikraustyti į Londoną, išmokti kalbėti svetima kalba, tad kurį laiką apie tai tiesiog negalvojau. Visada žinojau, kad esu menininkas, bet nežinojau, kokiu keliu tiksliai pasuksiu“, – pasakoja T.Auksas.
Kad režisūra yra labiausiai Tomą traukianti meno šaka vaikinas suprato, kai jam sukako 19 metų.
„Šešiolikos pradėjau dirbti renginių organizavimo srityje. Tuo metu susipažinau su daug skirtingų menininkų, atstovaujančių skirtingas meno šakas. Vieno renginio metu prie manęs priėjo jame dalyvavęs filmų režisierius ir pasakė, kad ateityje mato mane kaip garsų ispanų režisierių Pedro Almodóvarą. Man tai įstrigo ir netrukus ėmiau kurti trumpus eksperimentinius filmukus, fiksuoti draugus. Ilgainiui pradėjau filmuoti trumpus dokumentinius filmus, o netrukus persimečiau ir prie ilgesnių“, – apie režisieriaus karjeros užuomazgas pasakoja T.Auksas.
Pasaulį keičianti dokumentika
Paklaustas, kodėl labiau pamėgo filmuoti dokumentinius, o ne meninius filmus, režisierius atsako, kad dokumentika sukuria didesnį paveikumą, beje, kurti tokius filmus atsieina daug pigiau.
Manau, kad meniniai filmai nekuria tokio pat efekto kaip dokumentika
„Mėgstu tiek fotografuoti, tiek filmuoti gražius dalykus, bet manęs tai pilnavertiškai nepatenkina. Manau, kad meniniai filmai nekuria tokio pat efekto kaip dokumentika. Be to, labai svarbu ir tai, jog norint pradėti kurti dokumentiką, nereikia didžiulių biudžetų. Karjeros pradžioje netgi galima bandyti filmuoti su savo telefonu ir nusipirkti mikrofoną už 20 eurų. Tiek garsas, tiek vaizdas bus patenkinamos kokybės. Su tokia įranga įmanoma sukurti filmą, kuris galbūt netgi apdovanojimą kokį laimėtų. Tereikia geros idėjos ir talento“, – sako režisierius.
T.Auksas teigia niekada nepamiršiantis, kai gyvendamas Meksikoje kūrė dokumentiką apie translyčius žmones. Režisierius suprato, kad šis žanras turi galią laužyti nusistovėjusius stereotipus ir daug efektyviau nei meniniai filmai keisti nusistovėjusią visuomenės nuomonę. Filmų kūrėjas prideda, kad svarbiausia ne bandyti auditoriją nustebinti, o formuoti objektyvų požiūrį.
„Mano tikslas buvo parodyti, ką mačiau, susipažinti su translyčių žmonių bendruomene ir jų gyvenimais. Nemaža dalis visuomenės transeksualius asmenis sieja su problemiškomis, nieko gero gyvenime nepasiekiančiomis asmenybėmis. Pradėjęs projektą susipažinau su žmonėmis, kurie buvo visiškai kitokie – architektai, verslininkai, modeliai – žmonės, kurie siekia savo svajonių, uždirba dideles pajamas ir dedami visas pastangas bando įsilieti į visuomenę, nors tai daryti ir yra labai sunku.
Po pirmojo seanso Meksikos mieste prie manęs priėjo vyras su ašaromis akyse, apsikabino ir pasakė: „Tomai, ačiū tau, kad pakeitei mano nuomonę“. Tuomet supratau, kad turiu įrankį keisti pasaulį. Manau, kad kiekvienas menininkas yra socialiai atsakingas. Labai svarbu ne tik kokiomis istorijomis dalijamės, bet ir kaip tai darome“, – pasakoja T.Auksas.
Tuomet supratau, kad turiu įrankį keisti pasaulį
Filmai metantys iššūkį stigmoms
Pasak režisieriaus, jo filmų temos labai skirtingos, bet bent vienu aspektu tikrai panašios – apie visuomenėje vyraujančias stigmas ir problemas, kurios neigiamai veikia pasaulį. Jo kūrinių sąraše tokios juostos kaip: „In this Climate“, „Inspiring creativity“, „Nothing is what it seems“, „Artistry Technology“, „Women’s Work“, „Life Saving Conversations“, „Intersex Army“.
Nors didžioji dalis Tomo filmų kurti didžiausiuose pasaulio metropoliuose, o kai kuriuose jų filmavosi pasaulinio lygio žvaigždės, pačiam režisieriui didžiausią įspūdį paliko gimtojoje Lietuvoje kurtas filmas apie jaunų žmonių su negalia kasdienybę „Kaip gražu“.
„Dažnai vyrauja mitas, kad jeigu nori kažko pasiekti, turi gyventi Londone, Los Andžele ar Niujorke. Žmonės važiuoja į tuos didelis miestus ir rungtyniauja tartum žiurkių lenktynėse, patys tiksliai nežinodami dėl ko. Aš gyvenau visose šiuose miestuose, bet sukurti kažką itin svarbaus pavyko ir Kaune, Vilijampolėje.
Į Vilijampolės socialinės globos namus ėjau visiškai nieko nesitikėdamas. Mano laiką ten lydėjo itin geros emocijos – per visą filmavimo laikotarpį tiek daug juokiausi su visais. Pamačiau, koks ironiškas gali būti gyvenimas, ir supratau, kiek daug lemia skirtingi požiūrio taškai. Niekada nepamiršiu, kaip dvi mergaitės ginčijosi, kiek yra 21 atėmus 1. Viena jų teigė, kad 20, kita sakė, jog 2, o svarbiausia, kad jos abi yra teisios. Tai pritaikyti galima kiekvieno mūsų gyvenime. Vienas žmogus gali matyti vienaip, kitas – antraip. Tai reiškia, kad nereikia būti kategorišku ir vadovautis mąstymu, kad „man taip atrodo“. Reikėtų pagalvoti ne kaip atrodo, o kaip dar kitaip galėtų būti“, – kalba T.Auksas.
Vyrauja mitas, kad jei nori kažko pasiekti, turi gyventi Londone, Los Andžele ar Niujorke. Aš gyvenau visose šiuose miestuose, bet sukurti kažką itin svarbaus pavyko ir Kaune, Vilijampolėje
Garsenybių apsuptyje
Režisieriaus pažįstamų žmonių rate sutinkamos tokios garsenybės kaip dainininkė Cher, supermodelis Naomi Campbell, aktorė Susan Sarandon ir daugelis kitų. Nors tokiomis pažintimis pasigirti gali retas lietuvis, T.Auksą erzina, kai jį vertina ne už nuveiktus darbus. o už tai, kokias garsenybes pažįsta.
„Renginius organizuoju jau dešimtį metų ir taip, kai kurie tų žmonių tapo mano draugais. Bet tai, kad žmonės išvysta mane pozuojant su garsiais žmonėmis nuotraukose, dar nereiškia, kad jie visi yra mano bičiuliai. Ar tos pažintys prisidėjo prie mano filmų sėkmės? Ne – niekam neįdomu. Žinomi žmonės galbūt ir padeda pritraukti didesnę auditoriją, bet tai nereiškia, kad žmogui, kurį ši žvaigždė pritraukė, peržiūrėtas filmas patiks“, – kalba T.Auksas.
T.Auksas šiuo metu gyvena Meksikoje, Tulume. Režisierius teigia, kad šią šalį laiko savo namais lygiai taip pat, kaip ir Lietuvą ar Londoną, kuriame gyveno nuo paauglystės.
„Šias tris vietas įvardinčiau kaip pačias artimiausias. Daug kartų bandžiau gyventi JAV – Niujorke ir Los Andžele, bet niekad nesijaučiau ten kaip namuose. Nesakau, kad visi JAV piliečiai yra tokie, bet čia man pritrūksta intelekto, kultūros, europietiško mąstymo. Europa man labiausiai prie širdies, na, o Meksika yra labai draugiška šalis, savo kai kuriais papročiais netgi primenanti Lietuvą. Čia važinėju jau 6 metus, čia sukūriau daug skirtingų projektų“, – pasakoja režisierius.
Gyvenimą keičiantys pokalbiai
Begyvendamas Meksikoje T.Auksas pradėjo ir vieną naujausių savo projektų – dokumentines pokalbių serijas „Lifesaving Conversations“. Režisierius pasakoja, kad dirbant renginių organizavimo srityje dažnai matydavo tarpusavyje besišnekučiuojančius garsius žmones, bet, pasak jo, tie pokalbiai likdavo niekieno neišgirsti bei nekurdavo pridėtinės vertės. Taip jam kilo projekto idėja – kalbėti apie bendražmogiškas, kasdienes problemas, su kuriomis gali susidurti bet kas, nepriklausomai nuo visuomenėje užimamo statuso.
„Projektas gimė mąstant apie tai, kad svarbu patirti gyvenimą keičiančius potyrius. Norėjau padaryti kažką, kas tikrai daro gerą visuomenei. Susisiekėme su garsiais žmonėmis, tokiais kaip aktoriai Sharon Stone ar Michaelas Douglasas, pradėjome su jais bendrauti, klausėme, apie kokias temas jie norėtų kalbėti. Tada pasirinkome negarsius žmones, kurie yra tam tikros srities aktyvistai, žmones, kurie dirba labai svarbius, bet jų negarsinančius darbus. Suporinome šiuos žmones su žvaigždėmis ir leidome jiems dalintis savo patirtimis.
Taip pasaulį išvydo įkvepiantys pokalbiai svarbūs mums visiems. Įkvepiantys daryti mažus, bet svarbius darbus, kad ir padėti kaimynui. Juk jeigu pakeiti vieno žmogaus požiūrį – pamažu keiti ir visą pasaulį, nes tas žmogus pakeičia dar kito požiūrį ir taip pradedama kurti nenutrūkstama pokyčių grandinė. Planuoju šį projektą paleisti ir Lietuvoje. Kiekviena šalis susiduria su skirtingomis problemomis, tad dėmesys bus kreipiamas ir į lietuviams svarbias temas“, – kalba režisierius.
Įkvėpimo semiasi iš gyvenimo
T.Auksas pasakoja, kad šiuo metu kuria dokumentinį filmą apie labai garsų menininką (tiesa, neišduoda apie kokį). Nors režisierius nuo dokumentikos žanro nusisukti neketina, ilgainiui savo įgūdžius atskleisti žada ir statant meninius filmus.
„Mano didžiausias įkvėpimas yra mano paties gyvenimas. Rašau dienoraščius jau 15 metų, tad atsivertus tam tikrus puslapius gimsta ir idėjos. Šiuo metu rašau scenarijų meniniam filmui. Jis labai asmeniškas, todėl pats norėčiau jį realizuoti. O ateityje planuoju rašyti daugiau scenarijų, bet režisieriaus rolę perleisti kitiems žmonėms, nes šis darbas atima labai daug jėgų ir laiko, o man svarbiausia, kad tam tikra istorija būtų papasakota“, – sako T.Auksas.
