Ričardas Savickas ir Vilma Karalevičiūtė iš pradžių beveik 4 mėnesius praleido Tailande, o šiuo metu skaičiuoja jau šeštą mėnesį gyvenimo Balyje. Ten žada likti iki vasaros pradžios, o tada grįš į Lietuvą ir tęs savo įprastą gyvenimą ten, kur jaučiasi geriausiai – Vilniuje.
„Planavome pabūti Tailande ne daugiau dviejų mėnesių. Bet šiek tiek pripratome prie aplinkos, tada užpuolė darbai, atsirado draugų, tad ir pasilikome kiek ilgiau. Praėjus beveik keturiems mėnesiams, suvokėme, kad jau atsiranda prisirišimas prie vietos ir jaučiamės visiškoje komforto zonoje. Ir tai buvo ženklas, kad jau laikas vykti į Balį, nes Balis ir buvo ta vieta, kur planavome praleisti didžiąją laiko dalį“, – portalui Žmonės.lt sakė R. Savickas.
Visų pirma, kaip jums kilo mintis iškeliauti į pietryčių Aziją?
Ričardas: Tikriausiai sugalvojome per vieną naktį. Seniai turėjome tokią mintį, kad būtų smagu išvykti pagyventi kur šilta ilgesniam laikui, bent keturiems mėnesiams.
Vilma: Po karantino pirmą kartą išvykome porai savaičių atostogauti į Tenerifę. Vykdami dar neturėjome bilieto atgal. Būnant ten nusipirkome bilietą ir atsirado tas jausmas, kad jau tuoj reikės skristi namo, o dar taip norėtųsi pabūti ten. Tenerifė buvo mūsų pirmoji kelionė po karantino. O tiek aš, tiek Ričardas esame mėgstantys keliauti, tad pirmas išvykimas parodė, kaip stipriai buvome pasiilgę kelionių. Pamenu, stoviu terasoje ir galvoju, kaip dar norėčiau kažkur pabūti, pakeliauti ilgiau. Iš pradžių galvojome, gal pasilikti Tenerifėje kokiam pusmečiui. O tada Ričardas sako – o gal ne Tenerifėje?
Ričardas: Galvojau, vis tiek žadame dirbti per nuotolį, nesame stipriai pririšti prie laiko zonos, tai galbūt galime pasirinkti ir dar egzotiškesnę kryptį. Tada prisiminiau Balį, kuriame esu buvęs prieš penkerius metus porai savaičių. Tada man labai patiko, todėl kai išvažiavau iš šios magiškos salos, sakiau, kad kitą kartą grįšiu čia ilgesniam laikui. Nusprendžiau pasiūlyti Vilmai vykti į Balį, nors nesitikėjau, kad jai ši mintis patiks.
Vilma: Azija atrodė visiškai ne mano vieta, bet kai Ričardas pasakė apie Balį, prisiminiau draugės, prieš keletą metų grįžusios iš atostogų Balyje, žodžius apie šią salą. Ji sakė, jog pasaulyje yra žmonės, kurie tiki Karma, o Balyje žmonės gyvena Karma. Nuo to laiko, kai kas nors paminėdavo salą, aš prisimindavau šią frazę. Su tuo Balį ir asocijuodavau.
Ričardas: Ir nuo tos akimirkos suradome savo kelionės kryptį.
Jūsų tikslas buvo Balis, bet atsiradote Tailande. Kaip taip išėjo?
Vilma: Kovo viduryje Balyje dar buvo griežti apribojimai dėl Covid‘o. Suvokėme, kad iš karto ten skristi nepavyks, bet nusprendėme neatidėlioti pačios kelionės. Todėl suradome patogiausią vietą link Balio, kurioje nėra ribojimų.
Ričardas: Jų, palyginti, beveik nebuvo Tailande. Plius, ten ir vizų nereikėjo, ir skrydžiai pigesni. Tai Tailandą pasirinkome tam, kad neatidėliotume Balio ir iš ten galėtume išskristi, kai „atsidarys“ Balis. Apsigyvenome Tailando Koh Samui saloje. Atsiradus draugų ratui, nusprendėme dar pabūti ir neskubėti išvykti. Bet įleidus šaknis suvokėme, kad jau reikia kilti, nes vėliau bus dar sunkiau išvyki.
Ar Tailande sutikti žmonės buvo seniai pažįstami draugai, ar visiškai nauji? O gal – vietiniai gyventojai?
Ričardas: Ten buvo naujai sutikti žmonės, gyvenome nedideliame apartamentų komplekse, tad mažoje bendruomenėje buvo lengva bendrauti. Nuolat virdavo socialinis gyvenimas ir užsimezgė daug draugysčių. Mūsų draugai, su kuriais leisdavome daugiausiai laiko, buvo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Švedijos bei Lenkijos. Su vietiniais gyventojais tajais, deja, ryšys neužsimezgė. Kai atvykome į Balį, gana greitai pajutome skirtumą tarp tajų ir baliečių (vietinių Balio gyventojų). Mums asmeniškai baliečiai atrodo nuoširdesni ir ektravertiškesni, labiau bendraujantys, o tajai – šiek tiek susikaustę, drovūs, nelinkę daug bendrauti su užsieniečiais. Spėjome, kad tai gali būti ir dėl kalbos barjero – bent jau saloje, kur gyvenome, ne itin daug tajų kalbančių anglų kalba.
Vilma: Gyvenant Koh Samui pasijuto, kad ten atvykę žmonės yra itin draugiški – pakanka akių kontakto ir išgirti „labas, iš kur esi, kuo užsiimi?“ ir pan. Bene 90 proc. mano sutiktų žmonių buvo atvykę ilgam, neribotam laikui, vieni ar su šeimomis. Bendraujant jautėsi platesnis žmonių požiūris, atvirumas naujoms pažintims, galimybėms, draugystėms.
Galbūt prieš išvykstant į tokią ilgą kelionę turėjote kokių nors lūkesčių? Ar jie keitėsi laikui bėgant?
Vilma: Esame tie žmonės, kurie neretai veikia ekspromtu. Nemanau, kad turėjome lūkesčių, nes nebuvo laiko apie tai pagalvoti. Skridome su mintimi „kada, jei ne dabar“. Svarbiausia užduotis buvo susitvarkyti viską su darbais. Išsinuomojome vietą, kur gyvensime, ir tada jau sakiau, kad kaip bus – taip. Įspėjau Ričardą, kad būsiu atvira naujiems projektams ir galimybėms, nes jaučiau, kad esama veikla kiek per daug mane įtraukusi, tampa rutiniška ir jaučiu, kad nebeišnaudoju savo potencialo. Šalia pagrindinės veiklos norėjosi kažko kito, kur galėčiau realizuoti save ir toliau augti. Taip ir nutiko. Tiek daug naujų galimybių, idėjų, kūrybos. Juk ne veltui sakoma: „Kur dėmesys, ten ir galimybės.“ Supratau, kad pakeitus aplinką, pasikeičia, toli gražu, ne tik aplinka. Smegenyse užsimezga nauji neuronų tinklai, kurių dėka pastebime naujus dalykus ir keičiamės patys. Tik reikia tai priimti ir išnaudoti.
Kuri jūsų aplankyta vieta buvo gražiausia, labiausiai įsiminė?
Ričardas: Išties, labai sunku, gal net neįmanoma, išskirti vienos gražiausios vietos, nes čia jų be galo daug ir viskas taip gražu, kad net sunku nuotraukomis ar video tai perteikti. Reikia pamatyti. Na, bet jeigu reiktų vis tik išsirinkti vieną vietą, man tai būtų – Ubudo miestas ir jį supančios vietos. Tie, kas yra buvę Balyje, tikrai jį žino. Čia – magiška vieta. Šventyklos, šventyklėlės... Labai dažna šeima turi savo teritoriją, tarsi namukų kompleksą, ir visa šeima jame gyvena. Ji yra aptverta siena – didele tvora. Kiekviename komplekse be gyvenamųjų šeimos pastatų yra ir šeimos šventykla. Pas vienus didesnė, pas kitus – mažesnė. Ten jautiesi kaip mažame kaimelyje. Žadame nufilmuoti vaizdo įrašą viename iš kompleksų, nes žodžiais sunku nupasakoti, būtina tai pamatyti.
Apskritai, Balyje visur apsamanojusios statulos, šventyklos, gatvėse prie namų paliekamos nedidelės aukos. Tai yra tarsi mažyčiai, delno dydžio krepšeliai, kurie pagaminti iš sudžiovintų palmių arba bananų lapų ir į juos sudėtos gėlės bei smilkalai. Kiekviena gėlė, kiekviena spalva tame krepšelyje turi gražią prasmę. Kiekvieną dieną šias aukeles po visą Ubudą nešioja Balio moterys, apsirengusios tradiciniais rūbais. Palieka prie kiekvienų namų ar kitų patalpų durų, uždega po smilkalą. Tas sukuria didelę magiją. Atrodo, kad visas miestas kvepia smilkalais. Vadiname tai Ubudo kvapu. Ubudas pritraukia daug žmonių. Ypač – jogų, dvasinėmis praktikomis besidominčių žmonių. Kas antras užsienietis vaikšto su jogos drabužiais.
Vilma: Man irgi atrodo, kad Ubudas yra kertinis, ikoniškas Balio miestas, kurio neaplankę, turbūt, neišvyksta iš Balio. Taip pat Jatiluwih ryžių terasos. Savo dydžiu ir grožiu jos gniaužia kvapą. Gaila, kad neretai turistai pasinaudoja vietinių gidų patarimu ir renkasi pamatyti arčiau Ubudo esančias Tegalalang ryžių terasas, kurios yra kur kas mažesnės ir labai turistinės. Jose nei iš tolo nepatiri to jausmo ir grožio, kurį gali patirti lankydamasis Jatiluwih ryžių terasose. Be to, ką paminėjome, mus abu su Ričardu labai žavi dar ir Balio kultūra bei tikėjimas, kurie čia adaptuoti Baliui ir labai persipynę vienas su kitu. Jie turi netgi savo, balietišką Feng Šui. Būtent pagal Feng Šui ir yra suplanuojamas kiekvienos šeimos gyvenamasis kompleksas (angl. compound). Šeima gauna žemės lopinėlį, kuriame bus statomas kompleksas, tada pasikviečiamas šventikas, kuris numato, kur stovės kurie pastatai bei šventyklos. Čia ir dabar galioja taisyklė, kad kai moteris išteka, pagal tradiciją, visada keliasi gyventi į vyro namų kompleksą. Įspūdinga, kad taip vis dar vyksta.
Ir dar čia ko netrūksta, tai ceremonijų. Jos vyksta nuolatos ir visur... Nebūna dienos, kad kur nors nepamatytum ceremonijos. Jie tuo gyvena. Ne veltui sakoma, kad Balis – išmelsta sala. Kitaip ir būti negali. Tiek daug maldų, religinių ceremonijų, aukojimų ir pan. Netgi yra sakoma, kad Balyje yra daugiau šventyklų nei gyvenamųjų namų. O vietinių žmonių tyrumas, nuoširdumas ir gerumas kartais tiesiog iki ašarų sujaudina. Neįmanoma to nupasakoti – reikia pajusti.
Ričardas: Beje, baliečiai beveik visada vaikšto su tradiciniais drabužiais, ypač moterys. Taip pat, neretai gatvėje gali pamatyti moteris ant galvų nešančias įvairius krepšelius, dėžes, padėklus su vaisiais ir pan. Kartais atrodo, kad esame pasakoje arba, mažų mažiausiai, filme. Neretai atrodo, kad viena diena Ubude atstoja kokį mėnesį Koh Samui. Nors ir ten tikrai buvo gerų akimirkų, bet su Baliu to lyginti neįmanoma.
Minėjote ceremonijas. Ar teko jose sudalyvauti patiems?
Ričardas: Mes daugiau iš šalies mėgstame stebėti. Patys nesame linkę nei aktyviai balietiškose ceremonijose dalyvauti, nei kitomis populiariomis XXI a. dvasinėmis praktikoms užsiimti (kas čia yra labai populiaru tarp į Ubudą atvykusių užsieniečių). Mes džiaugiamės galėdami iš šalies gėrėtis Balio gamta, tradicijomis, architektūra bei bendra gerumu ir smilkalais persmelkta atmosfera.
Vilma: Kol kas teko stebėti tik baliečių santuokos ceremoniją. Manau, kad ateityje pamatysime ir kai kurias kitas. Baliečiai vis pakviečia pabūti svečiais ir pažiūrėti jų ceremonijas. Iš tiesų, tai be galo įdomi ir unikali patirtis.
Vienos iš įspūdingesnių ceremonijų, tai dantų dildinimo (šią procedūrą atlieka paaugliams, kad apsaugotų nuo didžiųjų žmogiškųjų ydų) ir mirusiojo kremavimo ceremonija (ši būna itin įspūdinga ir atliekama praėjus savaitėms ar net mėnesiams, o kartais ir metams po mirties).
Taip pat jie turi labai įspūdingas metines šventes, kaip kad naujuosius metus (Nyepi) ir gėrio prieš blogį laimėjimo šventė (Galungan). Tuo metu Balis tiesiog skęsta nuostabaus grožio aukose, smilkalų dūmuose ir ceremonijose su įvairiomis, mūsų akiai neįprastomis statulomis ir kitomis dekoracijomis. Dieną prieš Nyepi yra daug triukšmo, eitynių ir ceremonijų, o per pačią šventinę dieną yra būnama visiškoje tyloje ir tamsoje, nieko nedirbant ir netgi nevalgant bei nekalbant. Naujųjų metų sutikimas – laikas maldai ir susikaupimui, apmąstymui bei dėkojimui. Negalime atsižiūrėti, kiek daug džiaugsmo jiems patiems teikia šios ceremonijos.
O ką rekomenduotumėte labiausiai aplankyti atvykstantiems turistams?
Ričardas: Mes su Vilma esame linkę sakyti, jog yra „du Baliai“. Vienas Balis tas, kurį pamato turistai per kelias savaites stengdamiesi aplankyti kuo daugiau išreklamuotų vietų. Viena yra tai, kad tos vietos dažniausiai yra apgultos turistų ir instagraminės nuotraukos surežisuotos, o iki jų reikia kartais ir ne vieną valandą karštoje saulėje palaukti, kol ateis tavo eilė surežisuotai instagraminei nuotraukai. Visą tą konvejerį stebint iš šalies, tikrai priverčia nusišypsoti. Vietoje stovėjimo eilėje, rekomenduotume aplankyti mažiau turistines vietas, pasivaikščioti ryžių laukais, kurių čia be galo daug visoje saloje, pabendrauti su vietiniais, apsilankyti jų namų kompleksuose. Pasimėgauti Balio atmosfera, kvapais ir žmonių gerumu niekur neskubant, o tiesiog pabūnant. Tada patirsite tikrąjį Balį, apie kurį kalba žmonės, kuriuos sala užburia ir jie čia sugrįžta reguliariai.
Vilma: Taip, ir dar noriu pridurti, kad populiariosios Naujojo amžiaus dvasinio judėjimo praktikos nėra Balio dalis. Tai tiesiog vakariečių sukurti produktai/paslaugos parduodamo tiems patiems vakariečiams. Tai neturi nieko bendra su tikruoju Baliu. O iš turistinių objektų aplankyti iš savo pusės rekomenduojame jau minėtas Jatiluwih ryžių terasas, bent 1-2 krioklius, 1-2 didžiųjų šventyklių, vieną seniausių Balio kaimelių, iš kurio kilę pirmieji balio gyventojai – Tenganan, 700 m. senumo įspūdingai atrodantį medį – Bayan, pasilepinti tradicinius masažu ir SPA procedūromis pvz. autentiškoje Cantika Zesta SPA Ubude, pasivaikščioti ryžių terasų takeliais pasitinkant ar palydint saulę, mėgaujantis smilkalų kvapais bei užsukant į vietinę kavinę ko nors skanaus atsigerti ar užkąsti ir su vietiniais pabendrauti. Tokios kavinės čia vadinamos „warung“. Warung – vietinei šeimai priklausanti kavinė ar parduotuvėlė, ne retai įrengta šeimos namuose. Bei, žinoma, valgykite vaisius. Taip Jums bus nesunku patirti Balį.
Apskritai, kalbant apie visą kelionę, gal pasitaikė kokių nors problemų ar bėdų, kurias reikėjo spręsti?
Ričardas: Prieš išvykstant į Balį, patyrę lietuviai rekomendavo atvykstant kelioms dienoms užsirezervuoti svečių namus, o esant vietoje susirasti, kur gyventi likusiam laikui. Kai ieškai gyvenamosios vietos ilgesniam laikui, reikia įsigilinti, kad viskas būtų gerai. Nes atvažiavus realybė prasilenkia su tuo, kas rodoma nuotraukose. Dažna problema čia – įsiveisęs pelėsis. Per nuotraukas to nepamatysi, todėl rekomenduojama vietos ilgam apsistojimui ieškotis jau atvykus į salą. Mes nenorėjome taip daryti, galvojome, kad ir taip daug laiko užims ta kelionė. Tad dar būdami Koh Samui užsisakėme namuką-vilą mėnesiui laiko. Dar pagalvojome, kad rugpjūtį – turistų antplūdis. Dar sunkiau surasti geresnes gyvenamąsias vietas. Tad susiradome minėtą vilą likus porai mėnesių iki atvykimo į Balį.
Vilma: Atvykome į vilą naktį. Išsigandau pamačiusi, kad vonios kambaryje nėra viso stogo – pusiau atvira. Matosi dangus. Balyje tokie vonios kambariai yra normalu ir kai kuriems turistams tai labai patinka. Bet man tai buvo labai nepriimtina, nes man patinka sterilumas. Suprantu, kad esu Azijoje, tačiau bent jau savo namuose noriu, kad būtų šviesu, sausa, švaru ir saugu. Be atviro vonios kambario, ta vila turėjo ir daug kitų trūkumų, kaip kad pelėsis, išklerę spynos, durys, čiaupai ir pan. Taigi, kitą dieną ėmėme ieškoti, kur kuo greičiau galime išsikraustyti. Buvo streso, bet greitai susiradome fantastiškus vietinius baliečius, kurie mums pasiūlė nuomojamą būstą, kuriuo be galo džiaugiamės iki šiol.
Ričardas: Pirmąją dieną atvykus į Balį, kavinėje su kompiuteriais prie pusryčių jau ieškojome naujo būsto. Nelabai sekėsi kažką surasti internete, tai tiesiog nusprendėme pasižiūrėti per „Google Maps“ kur kokie mums patinkantys būstai ir važiuoti gyvai ir bei klausti vietoje ar turi laisvų apartamentų, kambarių ar vilų. Atvykus į Balį norėjosi pailsėti, atsigauti, pasidžiaugti, bet mes pirmas porą dienų to negalėjome padaryti, nes reikėjo suktis iš padėties ir ieškoti, kur apsistoti. Bet užtat dabar esame labai laimingi atradę savo namus Balyje, kuriais labai džiaugiamės. Nežinau, kaip iš čia kažkada reikės išsikraustyti, nes mums be galo patinka ši vieta. Manėme čia gyventi pora mėnesių ir kraustyti į kitą miestą, bet taip pamilome tiek Ubudą, tiek savo namus, kad nusprendėme ten pat pasilikti iki pat mūsų gyvenimo Balyje pabaigos.
Vilma: Taip pat labai susidraugavome su nuostabia šeima, kuriai priklauso svečių namai, kuriuose gyvename. Jie mums tapo tarsi šeima, o mes – jiems. Bus labai liūdna išsiskirti. Bet turėsime pas ką sugrįžti vėl!
Ar tarp jūsų buvo iškilę kokių nors pykčių, konfliktų? Turbūt, kadangi vienas kitą gerai pažįstate, gal esate susigyvenę su visais spygliukais.
Ričardas: Mes daug laiko praleidžiame kartu ir Vilniuje, kadangi ten pat dirbame, kartu gyvename, veikla irgi bendra. O dabar, Azijoje, irgi beveik nebūname atskirai. Žinoma, kartais norisi ir reikia pabūti vienam su savimi, ne dėl Vilmos, bet tiesiog, kad pabūčiau su savo mintimis (turbūt visiems to reikia). Bet tokių momentų, kad pavargstam vienas nuo kito ir negalim būti kartu, Azijoje dar nebuvo. Dažniau gal pailsėti reikia nuo savęs.
Vilma: Viskas taip yra dėl to, kad Ričardas begalo kantrus ir supratingas. Jeigu taip nebūtų, pykčių būtų daugiau. Dabar, jeigu ne ta koja kuris išlipame iš lovos (man dažniau taip nutinka), tiesiog pabūnam tyliai pusdienį, kol nuotaika pasitaiso ir viskas. Kažkaip to mums ir pakanka. O jeigu kažkas neramina, tiesiog kalbamės. Abi žinome, kad abu vienas kitam tik pačio geriausio norime, tad jeigu kažkas nuliūdina, reikia išsikalbėti.
Ričardas: Mūsų požiūriai dažnai sutampa ir nereikia ieškoti kompromisų. Tas yra labai gerai, retai kada reikia dėl kažko ginčytis. Abu nemėgstame konkrečiai visada ir visko planuotis, dažniausiai sakome, kad kaip jausime, taip darysime. Mes abu mėgstam spontaniškumą. Pas mus sutampa požiūris į gyvenimą, todėl nėra trinties.
Vilma: Būna žmonės sako, kad kelionės yra santykių išbandymas. Prieš vykstant man net nebuvo jokios minties, kad tai kažkaip blogai paveiks mūsų santykius. Priešingai – Balyje įvyko mūsų sužadėtuvės, o grįžus į Lietuvą pradėsime planuoti vestuves.
Kadangi keliaudami ir dirbate, ar ryšys, laiko skirtumas, netrukdo?
Ričardas: Dėl interneto ryšio skųstis nelabai galime. Koh Samui salos kavinėse, Tailande, buvo labai greitas internetas, ne visi lietuviai namuose tokį turi. O Balyje žymiai lėtesnis, 40-60 megabitų. Mes su Vilma turime internetinę parduotuvę, taip pat teikiame marketingo paslaugas. Patys galime susidėlioti susitikimų laikus mums tinkamu laiku. Patogu yra tai, kad iki kokios 14-15 val. galime ramiai susikaupti svarbiausiems darbams, nes Lietuva dar miega ir niekas neblaško. Po to darbuojamės toliau, o jeigu matome, kad tą dieną galime užbaigti darbus anksčiau, keliaujame ilsėtis, pasimėgauti Baliu.
