Bendro kraustymosi rūpesčiai – patys maloniausi...
Ir kolegė sako: „Kaip aš tau pavydžiu...“ Mes dabar baldus renkamės, į antikvarinių daiktų turgelį važiavome... Pradėję kalbėtis apie gyvenimą kartu, patys išsikėlėme sąlygą: kai rasime idealų butą, kuris patiks abiem, tada ir kraustysimės. Taip išėjo, kad per dieną suradome tokius namus ir teko kraustytis.
Oho, baldų pirkimas – rimčiau nebūna...
Juo labiau kad tai – pirmas kartas mano gyvenime. Aišku, abiem – kiek baisu, nes nėra tie mūsų santykiai labai seni... Net broliui šaukštas iš rankos iškrito, kai pranešiau tokią naujieną. Povilui neseniai pasakiau: buvo verta apsigyventi kartu, kad turėtume daugiau laiko kiekvienas sau. Iki tol per kelias vietas gyvenai: po darbų bėgai namo, tada kur nors į miestą, paskui grįžai... Tai užima laiko. O kai gyveni dviese, žinai, kad po darbo grįžusi rasi jį namie ar jis parėjęs tave. Gali ir su draugais pasėdėti, ir pasportuoti nueiti – nereikia metus visų savo gyvenimo įpročių lėkti į pasimatymą.
Bet juk kraują labiausiai ir kaitina pasimatymų laikas: susitikimai ir išsiskyrimai.
Turėjau aš jau tų gražiausių laikų, skraidymų, romantiškų draugysčių, susitikimų skirtinguose pasaulio miestuose... Ir vis tiek žmogaus negali pažinti taip gerai, kaip kartu kabindamas lentynas bendruose namuose. Sugebėti nesusipykti, kai kas nors užkrinta tau ant galvos ar kai pavargusiam po darbų dar reikia kraustyti dėžes su daiktais, – va, tai yra didysis menas ir pažinimas. Pamatai, kiek gali toleruoti vienas kitą. Ypač aš pastaruoju metu esu labai sunkaus būdo: daug dirbu, todėl būnu pavargusi, irzli, nervinga... Be to, susidėjo trys „P“: pilnatis, PMS’as ir pervargimas. Ir dar ketvirtas „P“ – pasninkas. Bet tokiose situacijose geriausiai pažįsti žmogų. Pamenu, brolis, matydamas, kaip kankinuosi dėl kažkokios paauglystės meilės, pasakė: „Žmonės nesikeičia. Yra tik didesnis arba mažesnis noras prisitaikyti vienam prie kito.“ Dabar tas noras mums abiem su Povilu yra begalinis.
Beje, aš jau buvau pradėjusi jausti, kaip senmergėju. Gyvenau su nuostabia drauge, kuri, jei susergi, pasirūpina tavimi ir išverda arbatos. Niekam neturi duoti ataskaitų. Yra begalė draugų, todėl vieniša nesijauti. Dirbi, uždirbi, išsilaikai... Viskas puiku! Vis mažiau nori su kuo nors taikytis ir vis daugiau reikalavimų kitiems keli. Juo labiau kad rašau straipsnius moterims, todėl žinau, ir kaip tas idealus vyras turi atrodyti, ir kad moteris privalo būti savarankiška, ir kad aš puodų po darbo neplausiu... Kuo toliau, tuo gyventi vienai darosi patogiau. Tik dabar suprantu, kad tas nepriklausomos moters gyvenimas turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Kai su Povilu pradėjome daugiau laiko praleisti kartu, suvokiau, kad man reikia keistis, kad nesu ideali moteris. O iki tol maniau, kad aš ideali! Su draugėmis gurkšnodamos vyną vis pasikalbėdavome, kaip „mus“ imtume, jeigu būtume vyrai, o jie, kvailiai, kažkodėl mūsų baidosi... Dabar pati jaučiu: ir kiek bjaurumo turiu, ir kokia kandi esu, ir kad tas mano humoro jausmas toks aštrus, kad kartais ribų nejaučiu ir galiu įskaudinti...
Ką pradėjai savyje keisti? Kas pradėjo keistis?
Va, pasninko laikausi. Abu nusprendėme, kad reikia šito išbandymo: jokių saldumynų, alkoholio, rūkalų ir mėsos. Jau dvi savaites laikomės. Labai sunku, bet mes turbūt ekstremalai.
Ką savyje keičiu? Mokausi pirma pagalvoti, o paskui sakyti. Mano liežuvis – ir dovana, ir pikčiausias priešas.
Nebeskubu susitikti su savo mergaitėmis mieste, jeigu žinau, kad namuose yra mano žmogus. Dabar tai jau pasidarė nebe mano vienos, o dviejų žmonių interesas. Visi sako, kad ramesnė, švelnesnė pasidariau.
Labai jau smalsu išgirsti jūsų pažinties istoriją...
Mes pažįstami labai seniai. Nuo tada, kai dar filmuodavausi „Pildyk“ reklamose. Prieš gerus ketverius metus. Povilas kartais dirbdavo su režisieriumi. Vis susidurdavome renginiuose, paplepėdavome. Pavasarį kažkas tarp mūsų lyg ir pradėjo megztis... bet abu užgriuvo darbai ir vėl atitolome. Iki kone stebuklingo susitikimo vasaros pradžioje. Iš Londono turėjo grįžti gera mano draugė Goda, kurios nebuvau mačiusi šimtą metų. Susitarėme susitikti po to, kai ji užsuks pasižmonėti į kažkokį vakarėlį. Ten ji netyčia susipažino su Povilu ir jis ją atlydėjo į susitikimą su manimi. Taip išėjo, kad mūsų trijulė visą tą vasarą praleido kartu: festivaliai, išvykos... O paskutinę rugpjūčio naktį mes išsikalbėjome su Povilu ir supratome, kad esame daugiau nei tiesiog draugai. Kad norime būti kartu. Jeigu viskas gerai klostysis, dabar reikės kasmet paskutinį rugpjūčio savaitgalį važiuoti į Nidą.
Ką netikėtai vieną dieną gali atrasti sename bičiulyje, kad jį taip galėtum įsimylėti?
Pati žiūriu į Povilą ir stebiuosi, jog dabar mano jausmai jam kardinaliai kitokie nei vos prieš metus. Tiesą sakant, buvo vienas toks vakaras... Visa savaitė buvo labai sunki, jaučiausi pervargusi, bet trumpam nuvažiavau į kažkokį renginį, išgėriau porą taurių vyno... Ir netikėtai visiškai pasigėriau. Man tai tikrai nebūdinga. Išėjau į gatvę laikydama savo lakinius aukštakulnius rankoje ir suvokiau, kad namo nepareisiu: protas veikia gana blaiviai, o kūnas visiškai neklauso.
Na, tai išsikvieti taksi ir važiuoji namo.
Negalėjau, man buvo gėda, nes visą laiką kviečiuosi tuos pačius taksistus. Baisu pasidarė, kad jie mane tokią pamatys... Ir pirmas žmogus iš milijono pažįstamų, kuriam norėjau tą akimirką paskambinti, buvo Povilas. Paskambinau ir pasakiau: „Aš stoviu prie ŠMC. Prie ženklo „Sustoti draudžiama“. Ir man labai blogai.“ Jis tepasakė: „Stovėk vietoje. Aš būsiu po trijų minučių.“ Atėjo, persimetė mano ranką per petį ir aš susmukau jo glėbyje. Jis mane kone parnešė namo į Užupį. O kitą rytą atvažiavo su mineraliniu ir aspirinu. Būtent tą rytą mes trise turėjome važiuoti į Nidą. Tą savaitgalį viskas ir užsisuko...
Man nepatinka kelti žmonėms nepatogumų, todėl stengiuosi niekada nieko neprašyti. Yra trys Princesės taisyklės, jomis ir vadovaujuosi: niekada nepriekaištauk, niekada nesiteisink ir niekada neprašyk. Aš nusižengiau savo taisyklėms ir paprašiau Povilo pagalbos. Tą savaitgalį prie jūros praskriejo mintis: o juk jis galėjo neatsiliepti arba pasakyti, kad miega, ir tiesiog neatvažiuoti... Kas tada būtų buvę? Kas būtų, jeigu jo nebūtų? Supratau, kad man Povilas atsiųstas ne veltui.
Paprastai aš labai greitai „įkrisdavau“ į santykius. Ir gana greitai tas mano džiaugsmas ir meilė baigdavosi... Tiesiog staiga išlįsdavo anksčiau nepastebėti dalykai ir sugriaudavo santykius. O šįkart viskas kitaip vien jau dėl to, kad Povilą labai seniai pažįstu. Gavau jį pažinti pirmiausia kaip draugą, patikrinau ne vienoje situacijoje. Tarsi ir turėtų būti ramu, bet... Toks jau tas kvailas mūsų lietuviškas būdas – bijome būti laimingi, nemokame džiaugtis šia diena. Kaskart svarstome: jeigu šiandien tau duota daug laimės, tai rytoj švytuoklė pasuks į kitą pusę ir tvoks taip smarkiai, kad maža nepasirodys... Noriu tikėti, kad taip nebus. Noriu tikėti, kad savo žmogų jau radau. Bet kartu ir bijau džiaugtis, kad kas nenužiūrėtų...
Tiki tokiais dalykais?
Ne tik tikiu, bet ir darydavau paauglystėje... Burdavau, „užkalbėdavau“ vaikinus, kad mane mylėtų. Kaip sekdavosi? Per gerai (kvatoja)! Net gėda dabar prisiminti. Pavojingas dalykas tai buvo... turėjau kažkokią rusišką juodosios magijos knygą... pešdavau gaidžius ir katinus juodus... Gaila, neišbandžiau tada tų burtų su kokia pasauline žvaigžde, gal dabar kokį Bradą Pittą turėčiau... Tomis raganystėmis nebeužsiimu.
Nuo paskutinio rugpjūčio savaitgalio vos trys mėnesiai praėjo. Ne per greitai priimti rimti sprendimai – kad ir gyventi kartu?
Oi, mano tėvai po mėnesio pažinties susižadėjo, o po keturių – susituokė. Brolis irgi ilgai nelaukė... O kas yra greitai? Jeigu būtume persikėlę kartu gyventi po keturių mėnesių, būtų jau normalu? Ne per greitai? O šeši mėnesiai – daug ar mažai? Kur ta riba? Galų gale mes juk pažįstami jau ketverius metus. Tegu tai ir nebuvo kasdienis bendravimas, bet vis tiek žmogų spėji pamatyti visokiose situacijose. Ir dėl to, kad Povilas ilgą laiką buvo šalia manęs kaip draugas, o ne potencialus vaikinas, mane matė visokią. Man nereikėjo prie jo taikytis, apsimetinėti. Ir pamačiau, kad vis tiek esu vertinama. Pamačiau, kad galiu turėti ir savo norų, ir poreikių, ir galiu drąsiai pasakyti savo nuomonę, nors ir pačią bjauriausią. Anksčiau to nedarydavau, nusileisdavau vaikinui vien tik tam, kad pamaloninčiau. Gal todėl tie nutylėjimai peraugdavo į kur kas didesnius konfliktus. Su Povilu atradau savyje drąsos pasakyti, ko noriu aš.
O jis ką tavyje rado?
„Jeigu būtum normali, aš tavęs nemylėčiau“, – pagrindiniai jo žodžiai. Mes labai daug kartu juokiamės. Labai daug vienas iš kito mokomės. Mes turime daug bendrų meilių: pavyzdžiui, kiną ir rašymą. Jis užsispyrė priversti mane rašyti: ne dėl darbo, o dėl savęs... Net padovanojo man tinklalapį, kur galėčiau dėti savo rašinius, – www.rimanciurimante.lt. Mes vienas kitam sugalvojame temų ir iki savaitės galo turime parašyti po apsakymą. Bet jis – geresnis mokinys, o aš vis laiko pritrūkstu: jau du tekstus esu skolinga.
Kad vertina tavo rašinius, akivaizdu. O kaip žiūri į vaidmenį televizijos laidoje „Dainuok, jei gali“?
Jo pastabos teisingos. Jis džiaugiasi, kad man ten įdomu, patinka. Man atrodo, palaikytų bet ką, kas mane daro laimingą. O dėl vaidmens: jam smagu, kad esu juokinga. Nors norėtų, kad turėčiau galimybę parodyti save tokią, kokia esu iš tikrųjų. Kol kas tai – personažas su nesuvokiamais apdarais ir šukuosenomis... Man atrodo, nė viena TV vedėja nesutiktų tokia išeiti į eterį. O man visai smagu būti kitokiai. Aš nebijau atrodyti negraži. Užtat dirbti su Algiu Ramanausku – įdomu ir ganėtinai sunku. Pamuštruoja jis mane gerokai. Bet tada aš neišlaikiusi prapliumpu: „Kiek gali tik kritikuoti ir kritikuoti! Galėtum nors kartą ir pagirti.“ „Galiu. Tu esi visai nieko“, – pareiškė. Iš Algio lūpų tai – labai daug.
Tėvams Povilas jau pristatytas?
Aišku. Be jų palaiminimo gal ir krausčiusis nebūčiau. Kadangi atvažiavęs į svečius valgė viską, ką mama buvo paruošusi, be to, meistrauti moka – abu tėvai liko patenkinti. Pamenu, paskambinau jiems: „Povilas norėtų su jumis susipažinti.“ „Atvežk. Vis tiek nieko įdomaus mano gyvenime nevyksta“, – pareiškė mama. Labai smagus savaitgalis buvo. Dėl to, kad jis už mane keleriais metais jaunesnis, tėvai net apsidžiaugė: jaunesnį visada gali į parduotuvę pasiųsti... „Na, ką, Povilėli, nepasisekė tau... jauniausias, tai nueik į skladuką uogienės...“ – trynė rankomis. O Povilui tiesiog priklausomybė atsirado: reikalauja ir reikalauja važiuoti į Naująją Akmenę pas mano tėvus. Ir su seserimi, ir su mano broliu jau susipažino. Dievina juos. Ypač sesę.
Sužadėtuvių žiedų betrūksta ir tikslios vestuvių datos...
Vieną naktį sapnavau vestuves. Kad Povilas mane pakvietė į valgyklą Naujojoje Akmenėje. Valgykla buvo kartu ir metrikacijos skyrius. Žmonės vaikšto aplinkui su padėklais, žiūri į mus... O kunigas man sako: „Galėsi ištekėti, jeigu šitame lapelyje (paduoda dviejų centimetrų su dviem popieriaus skiautelę) sugebėsi sutalpinti visą savo pavardę Rimantė Kulvinskytė-Miškinė-Eidukonė.“ Pradėjau piktintis, kad apie jokį parašą aš dar negalvojau ir kad vestuvės čia visai neplanuotos... Staiga viena močiutė pareiškia: „Ponia, jus ima į žmonas, o jūs dar čia tokias scenas keliate?!“ Pabudau kaip iš košmaro. Dabar išgyvenu nerealiai gražų laiką ir apie nieką kita galvoti daugiau nenoriu.
