Vieno ryškiausių Lietuvos aktorių kelias į sceną prasidėjo gana netikėtai. Vaikystėje jis niekada nelankė teatro būrelių ir nesvajojo apie aktorystę. Savo karjerą teatre jis pradėjo atsitiktinai – palydėjęs draugą į aktorinio meistriškumo egzaminą, netrukus pats tapo jo dalimi, nors iš pradžių planavo stoti į lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Po pirmo aktorinio kurso Vytautas, kad nereikėtų eiti į sovietų armiją, pateko į psichiatrijos ligoninę. „Gulėjau durnyne. Pusę metų durnyne. Matot, labai pavojinga profesija. Gavau diagnozę 7B – psichopatija be kompensacijos. Lengviausias straipsnis, dėl kurio neima į armiją. Nesi labai pavojingas, kol ginklo į rankas neduoda“, – apie tai, kaip išvengė armijos, LNK laidoje „Šeškinės 20“ su šypsena veide pasakojo aktorius.
Vytautas laidoje prisiminė ir savo 13 metų gyvenimą Švedijoje. Po ilgų metų, praleistų svetur, grįžti į Lietuvą jam patarė ekstrasensė: „Tai buvo per daug sunkus sprendimas. Atrodė, kad tas sprendimas kardinalus, gyvenimą keičiantis. Susidėjo labai daug aplinkybių, bet mano visas gyvenimas – atsitiktinumas.“
Grįžus jam buvo sunku, nes visos vietos buvo užimtos. „Tada, kaip amžinas studentas, įstojau į režisūros magistrantūrą“, – kalbėjo aktorius.
Galiausiai visi aktoriaus pasirinkimai atvedė iki „Lošėjo“ filmo pasiūlymo, po kurio aktoriaus karjera įgavo pagreitį. „Tarytum atidarė galimybes. Mane pamatė“, – prisiminimais dalijosi V.Kaniušonis.
Daug dar niekam negirdėtų faktų ir istorijų iš aktoriaus V. Kaniušonio gyvenimo – trečiadienio vakarą, laidoje „Šeškinės 20“, 20 val., per LNK.
