Per antrąsias savo vestuves moteris pasipuošė ryškiai salotiniais apdarais, po devynerių draugystės metų „taip“ ištarė anglui Johnui Sprostonui (47) ir tapo Rita Dapkus-Sproston.
Pabudote kitą rytą po vestuvių ir...
...ir net užmiršau, kad vakar kažkas įvyko (juokiasi). Normalu, nes kai devynerius metus gyveni su žmogumi, jokių skirtumų „prieš“ ir „po“ vestuvių neturėtų būti. Mes ir taip per ilgai atidėliojome. Vis norėjome išvykti į kokią nors gražią kelionę, prie jūros... Tik vis nebūdavo pakankamai pinigų. Iš pradžių visi pinigai buvo skirti verslui, paskui prasidėjo su juo susijusios nesėkmės, bankrotas... Tų aukso kalnų kaip nebuvo, taip nebuvo... Ir nepanašu, kad artimiausiu metu atsiras. Taigi, atidėlioti jau nebebuvo ko.
Prisimenu, tada pasakė, kad su manimi ir kartoninėje dėžėje gyvens...
Ką veikėte pastaruosius kelerius metus? Toks jausmas, kad visiškai dingote ir iš visuomenės gyvenimo, ir iš televizijos ekranų, ir spaudos puslapių.
Dabar aš vertėjauju, dirbu pagal autoriaus sutartis. Prieš tai statėmės namą, todėl buvo labai daug darbo. Turėjome planų tapti interjeristais. Kad statysime arba remontuosime namus, butus ir parduosime žmonėms, kuriems patiks mūsų darbas. Bet ekonomikos situacija sugriovė ir šituos mūsų planus. Johnas – elektrikas. Bet Lietuvoje jis neturi tokio darbo licencijos. Užtat pats išmoko kurti kompiuterinę trijų dimensijų grafiką. Kartkartėmis gauna užsakymų iš Anglijos, bet dabar su darbais ir ten prastai. Ir aš negaliu pasakyti, kad vertimų turiu kalnus... Mums, kaip ir daugumai – ne itin lengva.
O daug kam atrodė, kad tokius didelius verslus daręs žmogus negali likti plikas basas...
Kai kartkartėmis paskaitau komentarus apie save, irgi stebiuosi: žmonėms atrodo, kad aš aukso kalnus slepiu. Deja, mano atveju verslas reiškia „paskolą“, o ne „pinigus“. Jis buvo sėkmingas populiarumo prasme, bet ne finansine... Gal aš verslininko gyslelės neturiu? Bent jau tokios, kokios reikia Lietuvoje. Nesakau, kad visi verslo žmonės sukčiauja, bet gudrauja, sukasi, kaip išmano, tikrai daug kas. Aš taip nemoku. Johnas sako, kad verslui esu per moralus ir per geras žmogus.
Galėtumėte laimės ieškoti užsienyje. Kas jus laiko Lietuvoje?
Niekada neplanavau čia gyventi, bet atvažiavau 1986-aisiais ir po penkerių šešerių metų supratau, kad jeigu grįšiu dabar į Ameriką, vargu ar rasiu bendrą kalbą su tenykščiais draugais. Labai retas žmogus matė istoriją taip iš arti, kaip teko laimė matyti man. Ne tik matyti, bet ir dalyvauti, kurti tą istoriją. Mačiau daugiau nei užsienio lietuviai ir net daugiau nei Lietuvos lietuviai. O grįžti tuo metu į Ameriką ir su draugais šnekėtis apie... vystyklus (kas tada buvo aktualu daugumai draugių) ar apie mokesčius... Nebuvau tam pasiruošusi. Norėjau gilesnių dalykų, o ne lengvo, paprasto amerikietiško gyvenimo.
Tačiau dabar jaučiuosi Lietuvai duoklę atidavusi ir tikrai neatsisakyčiau to lengvo gyvenimo... Kartais net apmaudu pasidaro: dvidešimt ketverius metus atidaviau šitai šaliai ir likau be nieko...
Kas čia dar tebelaiko? Manyčiau, inercija. Ne taip jau lengva tokiame amžiuje vėl imti ir visą gyvenimą pakeisti. Bet mes su Johnu dabar esame tokios stadijos, kai patys nežinome, kam galėtume pasiryžti. Esame atviri bet kokioms idėjoms. Seniau sakydavau: „Niekur iš Lietuvos nebevažiuosi.“ O dabar, jeigu kas pasiūlytų įdomų darbą Ispanijoje ar Pietų Amerikoje, turbūt ilgai negalvočiau.
Man atrodo, santuoka be draugystės yra linkusi numirti. Anksčiau ar vėliau seksas nuslopsta, amžius keičia išvaizdą...
Sako, finansiniai nesklandumai labai kenkia poros santykiams...
Mano finansiniai nesklandumai egzistuoja daugiau nei devynerius metus. Johnas tai žinojo dar prieš atvažiuodamas į Lietuvą. Prisimenu, tada pasakė, kad su manimi ir kartoninėje dėžėje gyvens... Tuo metu finansinės bėdos buvo jau gana rimtos, o po metų mano verslui paskelbė bankrotą. Taigi, tokie dalykai jam ne naujiena, kad staiga būtų išsigandęs ir pabėgęs.
Be to, mus labai daug dalykų jungia: panašūs pomėgiai, labai stipri aistra muzikai. Per ją mes ir susitikome. Esame du vaikai, kurie niekada neužaugs. Aš nesu tipinė moteris, nes mėgstu žaisti karo žaidimus kompiuteriu. Mėgstu fantastinius filmus, o ne romantines komedijas ar serialus. Johnas – toks pat. Mūsų mąstysena – vienoda, vienas kito sakinius galime užbaigti. Mes – geri draugai. Man atrodo, santuoka be draugystės yra linkusi numirti. Anksčiau ar vėliau seksas nuslopsta, amžius keičia išvaizdą... Vadinasi, tarp dviejų žmonių turi išlikti labai rimtas pagrindas – draugystė. Geriausias patikrinimas: jeigu laimėtum loterijoje, kam pirmam paskambintum – savo partneriui ar kokiai nors draugei? Aš skambinčiau Johnui.
Gal tai meilės įtaka, bet atrodote išgražėjusi, sumoteriškėjusi... Prisimenu, prieš kelerius metus, kai dalyvavote „Lietuvos dainų dešimtuke“, nustebinote gerokai pasikeitusia išvaizda. Daug svorio tada numetėte dėl aptikto cukrinio diabeto. Kaip dabar jaučiatės?
Kova su kilogramais – kova kiekvieną dieną. Bet dabar apleidau šią sritį ir dėl netvarkingo ritmo vėl šiek tiek priaugau svorio. Kai pajuntu, jog reikia susiimti, šiek tiek aptaisau sveikatą. Bet disciplina apskritai – ne mano charakteriui. Aš – spontaniškas žmogus, nemėgstu griežto režimo. Dėl to man su diabetu kovoti kur kas sunkiau nei tvarkingam, disciplinuotam žmogui.
Tuo metu, kai svėriau mažiausiai, pagal visus skaičiavimus man dar reikėjo numesti nemažai kilogramų, bet pati sau jau atrodžiau nesveikai per liekna. Tiesiog persistengiau: vartojau vaistus, insuliną, bet valgiau nepakankamai. Net ligoninėje atsidūriau dėl to, kad baisiai pradėjo tinti kojos – pasirodo, organizmui trūko baltymų.
Ir vis dėlto: kas jūsų gyvenime yra gražaus? Nes išeitų, kad tie keliasdešimt metų Lietuvoje atnešė tik skolas, nesėkmes ir cukraligę...
Manau, kad gyvenimas dar priešaky. Ir būnant keturiasdešimt aštuonerių dar labai daug galima nuveikti. Paskutinį pusmetį planavome ir daug „popierizmo“ turėjome su vestuvėmis, o dabar galėsime pagalvoti ir apie tolesnį gyvenimą.
Man labai svarbu, kad vienas kitą palaikome. Nei aš, nei Johnas nesame nuolatiniai varikliai, kurių energija niekuomet neišsenka. Bet kai aš išsenku, Johnas mane iš dugno pakelia. Ir atvirkščiai.
Dabar mes tarsi kabome ore. Kitaip sakant – esame atviri visoms idėjoms. Kur vėjas nuneš, ten ir keliausime. Čia optimistinė gaidelė ar pesimistinė?
