Kaip sekasi šokių aikštelėje? Baigiate pasivyti lyderiaujančias poras, turbūt tenka daug ką aukoti...
Ne, viskas gerai. Man patinka šokti. Be abejo, visur galima rasti ir pliusų, ir minusų, bet kol kas įžvelgiu daugiau pliusų (šypsosi). Ar galima sakyti, kad kažką aukoji, jei tai, ką darai, tau teikia didžiulį pasitenkinimą?!
Esu maksimalistė, iššūkių nebijau. Į šį projektą mane atvedė noras išmokti gražiai šokti. Tai – ko gero, kiekvienos moters svajonė.
Ar šokių partneris Karolis Levanaitis apsiprato, kad jam tenka šokti su dusyk Europos karatė čempione, turinčia antrojo lygio juodąjį diržą?
Gaila, nemačiau jo reakcijos, kai jam pranešė, kad teks šokti su manimi (šypsosi). Daugelis vyrų nustemba, kai pasakau, kad esu karatistė. O kai susitikome, Karolis reagavo labai normaliai. Be jokių replikų. Apie pašalinius dalykus neturime laiko net pasikalbėti. Repetuojame kasdien po kelias valandas, išskyrus sekmadienius. Stengiamės techniškai atidirbti žingsnelius ir sugalvoti įdomią idėją. Kuo labiau įsigilinu į kiekvieno šokio techniką, į šokio esmę, tuo jie man labiau patinka. Ypač judrūs šokiai, nes pati esu nenustygstanti vienoje vietoje.
O kaip valsas?..
Na, man šis šokis mažiau patinka, nes jį šokant reikia stiprokai atsilošti. Mano silpnoji vieta yra laikysena. Karatė reikia būti pasilenkus į priekį, kaip sakau, susimetus į kuprą, o šokant – kuo labiau ištiesus nugarą. Labai sunku taip greitai persiorientuoti. Būtent dėl laikysenos komisijos nariai mums kaskart ir priekaištauja. Jei jiems tektų penkiolika metų kovoti ant kilimo, pamatytų, kaip sunku tą laikyseną staiga imti ir pakeisti.
Ar jūsų neerzina kartais pernelyg drastiškos komisijos replikos?
Ne, nes komisija dirba savo darbą, kiekvienas žinome, ko atėjome į šį projektą ir ko siekiame. Visada atsižvelgiu į kritiką ir pastabas. Su Karoliu stengiamės ištaisyti visas technines klaidas.
Šokių partneris neprašo pamokyti karatė judesių?
Ne (juokiasi). Kad tam ir neturime laiko. Kai šoku, tai šoku. Beje, šokiai padeda pasijusti tikra moterimi. Kasdien į treniruotes juk nelėksi su aukštakulniais, todėl dažniausiai rengiuosi sportiškai. Dabar kur kas dažniau turiu progą apsivilkti suknelę, apsiauti aukštakulnius.
Ar šokiai ir karatė turi ką nors bendra?
Manau, kad galima rasti nemažai bendra: katos – kovos su šešėliu – iš šono primena gražų šokį, ypač kai tuos kovos judesius atlieka moterys. Be to, ir karatė, ir šokiams galioja tam tikros taisyklės, reikia daug valios ir užsispyrimo, kurio man nestinga. Per penkiolika metų disciplina man jau įaugo į kraują.
Grožis, išvaizda man nėra kriterijus. Svarbiausia, kad vyras turėtų didelių tikslų, kurių nebijotų siekti. O tie, kurie tik svaičioja apie didelius siekius, bet nieko nedaro, man neįdomūs.
Turbūt, kai pakerėjote savo šokiais žiūrovus per televiziją, neatsiginate gerbėjų?
Kai atėjau į šį projektą, pasakiau, kad apie asmeninį gyvenimą daugiau nekalbėsiu.
O turėti gerbėjų smagu. Štai praėjusią savaitę gavau gėlytę nuo... šokių partnerio mamos. Buvau maloniai nustebinta (šypsosi).
Gal galima pasmalsauti, kokie vyrai verti jūsų dėmesio?
Grožis, išvaizda man nėra kriterijus. Svarbiausia, kad vyras turėtų didelių tikslų, kurių nebijotų siekti. O tie, kurie tik svaičioja apie didelius siekius, bet nieko nedaro, man neįdomūs.
Ko gero, kiokušino karatė čempionei nebaisu ir vienai vaikščioti tamsiais rudens vakarais?..
Nepasakyčiau, kad būtų labai ramu vaikštinėti vienai. Apsiginti gal ir sugebėčiau, bet, manau, geriausia nuo tokių neprognozuojamų užpuolikų sprukti, o ne veltis į grumtynes. Lengviausiai nuo tokių plėšikautojų išsisuktų bėgikas – pasipustytų padus, ir tiek jį tematytų (juokiasi).
Laimė, manęs dar niekas nebuvo užpuolęs. Tikiuosi, to ir nenutiks.
Treniruotės, šokių pamokos, verslas – kaip visur spėjate?
Kol kas puikiai sekėsi suderinti ir studijas, ir sportą, o dabar – dar ir šokių treniruotes bei verslą. Kol nėra šeimos, vaikų, esu savo laiko šeimininkė. Kiek nori, kiek užsibrėži, tiek ir spėji. Žinau viena, kad sportas dėl šokių tikrai nenukentės, nes jis man – šventas.
Turiu kartais man pačiai kenkiančią savybę – jei ko nors imuosi, visada stengiuosi padaryti kuo geriau. Tai atima laiko, tad pastaruoju metu mažoka miego. Bet sakoma – išsimiegosi, kai numirsi. O kol esi gyvas, reikia gyventi.
Turbūt laisvalaikiui nelieka laiko?
Lieka. Man geriausias laisvalaikis – sportas. Dabar intensyviau treniruojuosi, nes gruodį dalyvausiu Lietuvoje vyksiančiame Europos jaunimo kiokušino karatė čempionate.
O kaip šokių projektas? Jis dar nebus pasibaigęs...
Gal dar iki to laiko iškrisime. Mes nesame lyderiai, yra stipresnių varžovų. Net negalėčiau pasakyti „varžovų“, nes visi šio projekto dalyviai labai draugiški, paprasti. Jei ir iškristume nepasiekę finalo, man tai bus neįkainojama patirtis. Visada norėjau pažinti pramogų pasaulio virtuvę iš vidaus.
Ar karatė čempionė turi silpnybių?
Manau, man nesvetimos visos moteriškos silpnybės. Negaliu gyventi be saldumynų. Kaip ir kiekvienai moteriai, man smagu nusipirkti parduotuvėje kažką nauja. Nors pirkimo manija nesergu. Mano spinta nėra prigrūsta nei batelių, nei drabužių. Kaip sakoma – visko su saiku.
Pradėjote dar ir savo verslą. Kaip kilo mintis sukurti vairuotojų batų pakulnių apsaugas?
Šią mintį pakišo gyvenimiška patirtis. Kai vairuodamas sugadini ne vieną porą brangių batelių, pradedi galvoti, kaipgi juos apsaugojus, kad taip greitai nesusidėvėtų. Su drauge Juste vis paburbėdavome, kaip greitai nusitrina pakulnės. Vieną dieną jai šovė mintis sukurti apsaugas batų pakulnėms. Man ši mintis patiko, tad ėmėmės idėjos įgyvendinimo. Tam prireikė visų metų. Matyt, turiu gyslelę – pravertė ekonomikos bakalauro studijos ir įgytos žinios.
Kur galima įsigyti šių apsaugų?
Kol kas internetu, bet ateityje, manau, jei ir toliau didės jų paklausa, galbūt prekiausime ir parduotuvėse. Plėstis yra kur. Kol kas prekiaujame tik batų žema pakulne apsaugomis, tad, manau, bus ne mažesnis poreikis ir aukštakulnių apsaugoms.
Jei atvirai, paklausa pranoko mūsų lūkesčius. Jeigu žmonės užsisako šią prekę, vadinasi, ji reikalinga. Daugelis draugų, ypač vyrai, sužinoję apie mūsų idėją, reaguodavo skeptiškai. Tiesiai šviesiai išdroždavo: „Nesąmonės, niekam to nereikės.“ O moterys reaguodavo entuziastingai, nes kiekviena per savo gyvenimą vairuodama yra „nudrožusi“ ne vieną prabangių batų pakulnę.
Ko imatės, jums viskas puikiai sekasi – gimėte po laiminga žvaigžde?..
Kartais pagalvoju, kad išties esu laimės kūdikis. Tikiu likimu, tačiau kiekvienas dėl savo laimės turime pakovoti, įdėti pastangų. Antraip vien sėkmės neužteks. Stengiuosi gyventi įdomiai, lipti ne per kitų galvas, o per save. Nebijau iššūkių. Gal todėl man ir sekasi?! Esu laiminga, nes galiu daryti tai, kas man patinka. Aš „kaituoju“ sportuodama, šokdama, kurdama verslą.
Daugelis manęs klausia, kur dėsiu iš verslo uždirbtą milijoną. Jo šiame versle tikrai nesukaupsiu. Bet užtat įgysiu patirties. Tiesiog smagu pamėginti sukurti kažką savo. Daugelis turime įvairiausių svajonių, idėjų, bet ne visi išdrįstame jas paversti tikrove. Man svarbiausia – pats kūrybinis procesas. Juk negalima gyvenime visko matuoti pinigais. Kai kažką darai su meile, iš visos širdies ir negalvodama, kaip iš to užsidirbti milijoną, pinigai ateina patys.
