Robertai, pristatant knygą, netrūko emocijų – jūsų skruostu nusirito ašara. Kodėl reagavote taip jautriai?
Taip jaučiausi: knyga pareikalavo iš manęs daug jėgų, atėmė šeimai skirtą laiką... Taikyti lagamino principo, kada išdirbęs tam tikrą skaičių valandų uždarai duris ir išeini namo, rašant knygą nepavyko. Buvau nuolat mintyse paskendęs tėvas ir vyras... Žinoma, nuo to kentė mano artimieji.
Viršukalnė jau pasiekta (šypsosi), įkvėpus oro, bus galima leistis žemyn. Palengva planuoju dviejų savaičių Kalėdų atostogas: norisi pabėgti nuo rutinos, nuo tos pačios teritorijos, šalto klimato ir prastos ekonominės situacijos. Kol kas didelių žygių neplanuoju, žadu būti toks kaip ir kiekvienas – geras tėvas ir dėmesingas vyras.
Per nesibaigiančius darbus išsiilgote šeimos?
Jei atvirai, negalvodamas apie jokius didelius planus, norėčiau ramiai pasėdėti prie Kalėdų eglutės. Man to visai užtektų. Kitas dalykas, ūgtelėjusi antroji dukra Kotryna (kiek vyresnė nei dvejų metų, – aut. past.) šiemet jau supras, kas vyksta, imdama dovaną iš po eglės. Mano laikas laukti Kalėdų Senelio jau praėjo, dabar norisi juo pabūti pačiam. Yra laikas duoti ir imti, klausimas, kas įdomiau (šypsosi).
Domėjimąsi istorija perėmėte iš mamos?
Mama iki šiol tebedirba istorijos mokytoja, bet manęs istoriko kelias neviliojo. Anaiptol, rengdamasis studijuoti Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete, svarsčiau apie politologiją, bet viskas susiklostė taip, kad pasirinkau Istorijos katedrą. Šiandien galiu pasakyti, kad tai man davė nepaprastai daug.
Kas jus skatina tobulėti, nestovėti vietoje?
Mano pomėgis ir buvo ta priežastis, dėl kurios parašiau knygą. Laikausi nuomonės, kad mėgstamas darbas neturėtų virsti hobiu, nes visą gyvenimą teks tik dirbti. O kas gulėdamas mirties patale norėtų galvoti apie darbą? Juk ir gatvėje prostitute dirbanti mergina gali turėti neįtikėtiną talentą rašyti romanus, piešti ar dainuoti. Žmogaus darbas nėra jo galimybių riba. Ne darbas svarbiausia, o šeima.
Galima sakyti, kad tapti profesionaliu žurnalistu ir diplomuotu istoriku jums padėjo būtent pomėgis?
Nesvarbu, ką studijavau ar kas mano tėvai, istorinės knygos nebūtų, jei ne pomėgis. Žmonės, su kuriais tuo metu mokiausi ir kurie buvo laikomi etaloniniais pavyzdžiais, gyvenime susirado tai, kas jiems arčiau širdies. O aš iki šiol jaučiuosi dėkingas mamai, jos dėka skaityti išmokau penkerių. Esu įsitikinęs, kad niekas kitas taip nelavina žmogaus iškalbos, pasaulėžiūros, neplečia akiračio kaip perskaitytos knygos. Jei ne jos, šiandien nebūčiau sporto komentatorius, nesvarbu, kad galiu greitai malti liežuviu.
Smalsu, kokiais dar užslėptais pomėgiais nustebinsite netolimoje ateityje?
Daugiau jokių užslėptų pomėgių, esu visas kaip ant delno (juokiasi). Nors mėgstu keliones, strateginius žaidimus, taip pat mielai organizuoju ir pats žaidžiu intelektualinį žaidimą „Protmūšis“. Jis – puikus laisvalaikio leidimo būdas bei galimybė palavinti atmintį, pamankštinti protą ir atsipalaiduoti. Pastaruoju metu šis užsiėmimas atima iš manęs nemažai laiko, bet mainais suteikia gyvybės ir gerų emocijų.
Laikausi nuomonės, kad mėgstamas darbas neturėtų virsti hobiu, nes visą gyvenimą teks tik dirbti. O kas gulėdamas mirties patale norėtų galvoti apie darbą?
Panašu, kad nestokojate azarto...
Esu išties labai azartiškas žmogus. Būtent dėl šios priežasties neinu žaisti į kazino ir nestatau lažybų punktuose.
O į virtuvę užsukate dažnai?
Tiesą sakant, seniau į ją užsukdavau kur kas dažniau. Gaminti kasdien nenorėčiau: nemėgstu rutinos. Ilgainiui, matyt, nebežinočiau, ką gaminti. Namuose savaitgaliais kiaušinienę kepu. Galėčiau ir troškinį pagaminti, ir sriubos išvirti – tiktų ir svečius pavaišinti.
Kaip vaduojatės nuo rutinos?
Gyvenime būtina rasti užsiėmimų, kurie padėtų pabėgti nuo kasdieniškų dalykų, leistų išreikšti save, improvizuoti... Jei neišeina dirbti su malonumu, tai nors poilsiaukime su polėkiu. Tik taip neišseksime, neišvargsime ir nesijausime be minčių, be norų, tušti.
Ar tiesa, kad krepšinio komentatoriaus duona nesaldi?
Mūsų darbą stebi daugybė žmonių, įtikti visiems ne taip paprasta jau vien todėl, kad auditorija milžiniška. Lietuvoje daugelis gyvena krepšiniu, ne veltui sakoma: kiek gyventojų, tiek ir komentatorių. Dažnai girdžiu nuomonę, kad sėdintys kitapus televizoriaus ekrano komentuodami „pavarytų“ ne prasčiau nei komentatorius prie mikrofono.
Matyt, čia ir yra ta nemalonioji medalio pusė?
Komentatorius kaip ir politikas už savo darbą turi susimokėti viešumu. Būtina susigyventi su mintimi, kad visiems neįtiksi, bus tokių, kurie nemėgs, keiks ir pan. Nepaisant visko, man tai – vienas mėgstamiausių darbų, kuriuos teko kada nors dirbti.
O kaipgi knygos rašymas?
Knygos, kurią parašiau, darbu nevadinu. Tai – didelis gyvenimo iššūkis. Pats sau jį mečiau ir pasiryžau pabandyti kažką pakeisti. Gal šis iššūkis ilgainiui virs rimtu darbu: pasirašysiu kontraktą su kuria nors leidykla ar įsipareigosiu rašyti ateityje? Juokauju, žinoma (šypsosi).
Bandau įsivaizduoti jūsų namus su pilnomis lentynomis knygų...
Taip, knygų lentyna – vienas svarbiausių ir didžiausių baldų namuose. Ji užima visą sieną. Lentyna buvo suprojektuota taip, kad artimiausiu metu ten nepritrūktų vietos.
Kiek laiko prireikė knygos „Trečiojo Reicho triumfas“ gimimui?
Sunku pamatuoti, kiek laiko jai skirta: mintis apie knygą brendo ilgai. Matyt, galima skaičiuoti pastarąjį dešimtmetį, kai domėjausi, rinkau informaciją, skaičiau... Biblioteka vis pilnėjo, o knygos rašymas užtruko trylika mėnesių.
Esate kilęs iš Gargždų, bet jau kelinti metai gyvenate Vilniuje. Nepasiilgstate gimtų kraštų?
Gimtinė lieka gimtine, bet kol kas norisi platesnių vandenų. Kita vertus, esame „susituokę“ su butu, kurį išsinuomojome iš banko ilgam laikui. Taigi, kol neatšoksime vestuvių su banku, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių gyvensime skolon.
Dirbti tiesioginiame eteryje dešimtus metus – nemenkas iššūkis. Ar dažnai pasitaiko nesklandumų?
Juokingiausia, kad niekas neatkreipia dėmesio, kol gerai dirbi savo darbą, bet pabandyk padaryti ką nors ne taip – susikeikti, ir pirmadienį būsi visuose spaudos leidiniuose, interneto portaluose... Padaręs blogą darbą per vieną dieną gali tapti žvaigžde.
Be jau minėto, didesnių akibrokštų tiesioginiame eteryje nebuvo (šypsosi). Kaskart prieš tiesioginį eterį apsivilkęs kostiumą tampu tarsi kitu žmogumi, todėl ir elgtis turiu atitinkamai.
Lietuvoje iki šiol nėra sporto komentatorių mokyklos, bet tai netrukdo gimti šios srities profesionalams. Gal prisimintumėte, kaip juo tapote pats?
Aš – savamokslis, augdamas klausydavausi Vlado Janiūno, Lino Kunigėlio, rusų komentatorių, bandydavau pasiimti iš jų tai, kas geriausia, ir ieškojau savo kelio. Gal ateityje ir iš manęs tuos dalykus kas nors skolinsis: bandys pakartoti ištartą frazę, pamėgdžios tą pačią intonaciją... Specializuota mokykla sporto žurnalistams ir komentatoriams būtų reikalinga. Lietuvoje daug kas vyksta mėgėjiškai: kiekvienas komentuoja, kaip išmanydamas. Vienam pavyksta, kitam nepavyksta.
Gal pristatęs knygą sumanysite įkurti komentatorių mokyklą?
Būti mokytoju jaučiuosi truputėlį per jaunas, dar pats noriu pabūti mokiniu. Manau, ne viską gyvenime išmokau: man toli gražu iki tobulybės ir visažinio statuso, kai jau galima mokyti ir auklėti kitus.
Ar nenutiks taip, kad ilgainiui apleisite sporto komentavimą ir rašysite knygas?
Kol kas tokio scenarijaus dar nesvarstau: sporto komentatoriaus darbu esu labai patenkintas. Kita vertus, viena netrukdytų kitam (susimąsto).
