Sporto komentatorius ir rašytojas R.Petrauskas visiškai netikėtai savo gyvenimą įpainiojo į sparčiai Lietuvoje populiarėjančias protų kovas. Jau antrus metus jis intensyviai dirba ties tuo, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose kas savaitę netrūktų intelektualių pramogų.
Kurti šimtus klausimų protingiems ir įdomiems žmonėms – nėra lengvas darbas. Tačiau, pasak Roberto, visa tai yra verta to. Lietuvoje neseniai pradėtas rodyti TV žaidimas „Kas? Kur? Kada?“, kurio kūrybinio turinio vadovu yra pats R.Petrauskas, įgavo pagreitį tik dėl to, kad protmūšių dėka atsirado žmonių ištroškusių intelektualių pramogų. Apie tai ir kur kas daugiau išskirtiniame interviu su R.Petrausku.
– Kaip pradėjai vesti „Protų kovų“ čempionatą visoje Lietuvoje?
– Kartais gyvenime nutinka dalykai, kurių negali paaiškinti. Dėl jų gali daug ką pastumti į šalį. „Protų kovos“ prasidėjo nuo nekaltų pažaidimų draugų kompanijoje, vėliau viskas po truputį persikėlė į platesnius vandenis. Dabar „Protų kovos su Robertu Petrausku“ bene vienintelis toks didžiuosiuose Lietuvos miestuose nuolat vykstantis čempionatas.
– Kiek tavo laiko reikalauja šios protų kovos?
– Jos reikalauja labai daug laiko. Netgi galima būtų sakyti, kad šiuo metu tai yra pagrindinis mano užsiėmimas. Visada lengva sugalvoti pirmą 100 klausimų. Po to šiek tiek pakeisti taktiką ir sugalvoti dar 1000 klausimų, tačiau kai reikia sugalvoti 4 ar 5 tūkstančius klausimų – prireikia daug laiko, apmąstymų ir jėgų.
– Robertai, kaip manai, ar protmūšiai yra nauja mada?
– Su tam tikrom išlygom protų kovas galima būtų vadinti mada. Tiesa, žodis mada Lietuvoje kartais vartojamas su pašaipa. Lietuviai mėgsta būti madingi. Jie madų griebiasi visa savo esybe. Vis dėlto, manau, kad šis užsiėmimas nėra tik iš užsienio atkeliavusi mada. Tai ne vienadienis reiškinys.
– Kokia protmūšių istorija?
– Istorija prasideda nuo britiškų „pub quiz“ (liet. k. – smuklių viktorinų), vėliau tai išpopuliarėjo ir Didžiosios Britanijos kolonijose. Vien Didžiojoje Britanijoje dabar reguliariai vyksta daugiau nei 20 tūkstančių protmūšių. Tie žaidimai prasidėjo apie 1975 m., tačiau užuomazgų būta jau anksčiau.
– Tuomet kame yra protmūšių fenomenas,? Kodėl jie išpopuliarėjo net Lietuvoje?
– Žmonės yra linkę domėtis ir yra žingeidūs. Be to, protų kovose neišvengiama konkurencija, taigi atsiranda ir noras nugalėti. Kai šios dvi dimensijos susijungia išeina smagus ir intelektualus laiko praleidimas. Iš žaidimo dalyviai išeina sužinoję kažką naujo, pakovoję, užsidegę ir galbūt net nugalėję. Praktika rodo, kad visi, kas paragauja šio intelektualaus narkotiko, į „Protų kovas“ grįžta vėl ir vėl.
– Turbūt kiekvienam ketinančiam ar bent jau norinčiam išbandyti protmūšius kyla klausimas – ar aš pasirengęs, ar žinau pakankamai?
– Lietuviams yra būdinga nepasitikėti savo jėgomis, o greta dar egzistuoja ir baimė apsikvailinti. . Tačiau apsilankius bent kartą tos baimės išnyksta kaip dūmas. „Protų kovos“ nėra ta vieta, į kurią susirenka išminčių kompanija ir galinėjasi, kas perskaitė daugiau enciklopedijų. Kuo toliau, tuo daugiau pateikiu klausimų, kurių atsakymus gali išmąstyti. Vis rečiau pasitaiko tokių, į kuriuos atsakymą arba žinai, arba ne.
– Tačiau ir žaidėjai vienas kitam tavo čempionate užduoda klausimus.
– Suprasdamas, kad galiu pritrūkti idėjų ir pradėti kartotis, pakviečiau visus klubo narius, kurių yra apie 2000, vieni kitiems užduoti klausimų. Vienas žmogus niekada nesugalvos tiek, kiek gali prigalvoti keli tūkstančiai žmonių. Taip mes neriam į vandenyną, kuriame nėra dugno.
– Ar netenka kovoti su šiuolaikinėm technologijom protų kovų metu?
– Manau, kad mūsų žaidėjai yra normalūs žmonės ir jie nevagia dešros iš savo šaldytuvo. Juk dažniausiai yra kovojama pirmiausia dėl garbės. Tiesa, jei pasitaiko tokių incidentų, tai tik su naujokais. Jie tiesiog iš pradžių nesupranta, kur ir ko atėjo.
– Dabar dirbi „Kas? Kur? Kada?“ kūrybinio turinio vadovu, kaip manai ar būtum įsisukęs į tokią laidą, jei ne „Protų Kovos“?
– Manau, kad tikrai ne (juokiasi). Protų kovos padėjo pagrindą tam, kad į televiziją galėtų sugrįžti koks nors intelektualus žaidimas. Be to, neįsivaizduoju, kaip ši laida būtų startavusi be „Protų Kovų“ klubo narių. Nemažą dalį klausimų pirmosioms laidoms gavau iš savo žaidėjų.
– Kodėl dar verta – be noro sužinoti ir kovoti – išbandyti „Protų kovas“?
– Žmonės mąstydami patys sau padaro gerą darbą. „Protų kovas“ vadinu smegenų joga. Be to, su mąstymu susiję procesai reikalauja treniruočių. Po pirmųjų apsilankymų „Protų kovose“ dažnai girdžiu žmones sakant: „įspūdis toks, kad daugiausiai mes žinojome tik baigę mokyklą“.
– Kuo smagiau žaisti „Protų kovose su Robertu Petrausku“ nei pagal gausiai leidžiamas protmūšių knygas savo draugų kompanijose?
– Krepšinį galima žaisti ir savo kieme, taip pat jį galima žaisti mokyklos lygoje ir t.t. Visada smagu išeiti į kitą lygmenį. Visada yra noras tobulėti bei sutikti vis daugiau savęs vertų varžovų. Visada yra smagu, kai žmonės gali iš knygų žaisti protmūšius sėdint prie jūros arba važiuojant automobiliu, tačiau kitas dalykas žaisti čempionate ir varžytis dėl grand prix šalies lygmeniu. Juk bet kokioje gyvenimo srityje norisi ieškoti platesnių vandenų.
– Artėja šio sezono finalas – kaip jis vyks?
– Iš tiesų, net neįsivaizduoju, koks jis bus. Faktas, kad jis bus aukščiausio lygio, nes jame žais tik geriausieji. Norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti mūsų projekto partneriams ir draugams, o ypač generaliniam rėmėjui „Švyturiui“, be kurio sunku būtų įsivaizduoti mūsų lygą. Smagu, kad viena iš didžiausių ir garsiausių Lietuvos įmonių investuoja į lietuvių tarpusavio bendravimo ir kitokio laisvalaikio kultūrą. Viena komanda pas mus taip ir vadinasi: „Gerkime alų prasmingai“.
Birželį į Lietuvos grand prix „Švyturio“ taurei laimėti suvažiuos tik tos komandos, kurios beveik visada būna tarp prizininkų kassavaitinėse kovose ir savyje turinčios labai daug potencialo. Likus vos pusantro mėnesio iki finalo jau pradedu laužyti galvą, kokius klausimus užduoti geriausiems iš geriausių. Manau, kad lengvų klausimų finale nebus.
– Ar yra tavo draugų žaidžiančių „Protų kovose“?
– Taip, praktiškai visuose miestuose žaidžia ir mano draugai. Jie pirmieji mano žaidėjai. Vėliau jie prikalbino kitus savo pažįstamus ir t.t. O dabar jau mūsų yra apie kelis tūkstančius. Klubas nėra uždaras, tad nuo kito sezono gali prisijungti ir daugiau komandų ir daugiau miestų. Tikiuosi, kad kitą sezoną mūsų bus dar daugiau.
