Spektaklis – „Pamoka“, norintiems sužinoti su kuo valgyta (ir vis dar valgoma) kreida. Be atokvėpio ir pertraukos... „Pamokos“ trukmė priklausys nuo mokinės arba mokinio žinių, gabumų, noro arba nenoro mokytis ir nuo mokytojo nuotaikos bei kantrybės, kuri priklausys nuo mokinio (-ės) žinių, gabumų, noro arba nenoro mokytis, bei mokytojo...
O kad „Pamoka“ žada būti smagi, žaisminga, įdomi ir naudinga – to galima tikėtis, scenoje susitiks trys labai saviti, įdomūs, skirtingų kartų aktoriai: Taura Kvietinskaitė (Mokinė); išraiškingasis aktorius Audronis Rūkas (Budintis personalas) bei mokytojo vaidmenį kuriantis spektaklio režisierius – Rolandas Kazlas, kuris visada sugeba ir moka maloniai nustebinti. Dailės būrelio, gyvojo kampelio vadovė bei kostiumų dailininkė – Neringa Keršulytė.
Rumunų kilmės prancūzų dramaturgas Eugene Ionesco (1909-1994) laikomas vienu iš absurdo dramos pradininkų ir vienu reikšmingiausių XX a. dramaturgų. Ryškiausi jo sukurti absurdo dramos pavyzdžiai: tragikomedija „Plikagalvė dainininkė“ („La Cantatrice chauve“, 1950), „Pamoka“ („La Leçon“, 1951), taip pat „Kėdės“ („Les Chaises“, 1952) ir „Raganosiai“ („Rhinocéros“, 1959). Vieno veiksmo dramose pilna nelogiškų situacijų, klišinių, hiperbolizuotai mandagių dialogų. Išjuokiant banalybę, parodomas žmogaus būties absurdas. Pats dramaturgas jas vadino „antipjesėmis“.
Mintimis apie premjerinį spektaklį „Pamoka“ dalinasi režisierius Rolandas Kazlas: „Nors prancūzų dramaturgo E.Ionesco pjesės yra laikomos absurdo pjesėmis, tiesą sakant, nematau jose jokio absurdo. Pačiame gyvenime, kasdienybėje, žmonių mąstyme, bendravime ar bet kurioje srityje absurdo yra žymiai daugiau ir jis yra daug juokingesnis, skaudesnis ir žiauresnis. Pats pjesės tekstas – tarsi karnavalinis, pajaco, klouno apdaras, dengiantis realų kūną: žmogaus, visuomenės, valstybių, žmonijos... Galima jausti, jog dramaturgas po žongliravimu žodžiais, ekvilibristika, absurdiškomis frazėmis ir tarsi nesąmonėmis ragina pamatyti, įžvelgti rimtus dalykus.
Vienaveiksmėje E.Ionesco pjesėje – „Pamoka“, paties dramaturgo apibūdintoje, kaip komiška drama, yra ir daug komizmo, ir dramatizmo, ir net nujaučiamo tragizmo. Žodžiu – pjesėje yra viskas, ko reikia geram spektakliui ir ne veltui dramaturgas pjesę pavadino labai paprastai ir tiksliai – „Pamoka“. Neišmoktos pamokos dažnai turi skaudžių pasekmių. Gyvenimo egzaminai, kontroliniai yra sunkesni ir rimtesni išbandymai, o pats griežčiausias mokytojas mokykloje, gali pasirodyti tik „švelnus avinėlis“ lyginant su tais „Mokytojais“, norinčiais pamokyti išsyk visus ir visą pasaulį, o tokių, deja, kartas nuo karto atsiranda, ir, kaip žinome, netrūko žmonijos istorijoje.
Manau, kad dramaturgas kalba apie tai, kaip svarbu yra mokytis, žinoti, mokėti, išmanyti, klausyti, būti budriu, dėmesingu, gyvu, ko nors siekti, tobulintis ir kaip pavojinga būti tamsiu, neišsilavinusiu, nekultūringu, abejingu, beraščiu, niekuo nesidominčiu ir iš mokytojo, ar mokslo įstaigos norinčiu gauti tik pažymį, atestatą, ar baigimo diplomą...
Kam gali būti įdomus spektaklis „Pamoka“? „Pirmiausia, manau, norintiems mokytis ir mokyti, bei nenorintiems mokytis ir mokyti. Tiems, kurie žodį „absurdas“ rašo su raide „b“, ir tiems, kurie tą patį žodį rašo su raide „p“ – „apsurdas“. Na ir tiems, kurie žodį „teatras“ rašo su raide „a“, ir tiems, kurie rašo – „tetras“, be raidės „a“. Nieko tokio, bet... viskas juk ir prasideda nuo „A...“.
