Ir nors spektaklis didžiosiose šalies ir užsienio scenose rodomas nuo 2012-ųjų rugsėjo, jam ir dabar netrūksta susidomėjimo.
Renginys po atviru dangumi priviliojo daugybę teatro mylėtojų, į Valdovų rūmus nusidriekė eilės. Pasak festivalio vadovo ir iniciatoriaus Valdo Petreikio, čia susirinko apie 1,6 tūkst. žmonių. Kaip spektakliui toks skaičius išties įspūdingas.
Apie 21 val. prasidėjęs spektaklis žiūrovus prikaustė nuo pat pirmų minučių. Tačiau nenuostabu – juk pagrindinis poeto Dantės vaidmuo teko vienam mylimiausių publikos aktorių Rolandui Kazlui.
Čia vieną pagrindinių vaidmenų atliko ir aktorė Ieva Triškauskaitė, ji spektaklyje vaidino Dantės mylimąją Beatričę. „Rojaus“ scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva.
Per penkerius gyvavimo metus spektaklis spėjo apkeliauti Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Taip pat buvo rodytas Maskvoje, Peterburge bei Lodzėje.
Iš viso spektaklis buvo parodytas tik 25 kartus, o režisierius sakė, kad spektakliui reikia ypatingos scenos, specialios aplinkos, kuri alsuotų istorine tikrove.
„Rojų“ žiūrovai galėjo išvysti ne vienoje istorinėje vietoje, tarp kurių – ir seniausiame pasaulio teatre po stogu, Italijos „Olimpico“ teatre, Vičencoje, kur dabar veikia muziejus. Simboliška, tačiau muziejuje savo gyvenimą pradėjęs spektaklis jį užbaigia taip pat neeilinėje vietoje, tik šįkart – Lietuvos širdyje, Valdovų rūmuose.
Šis spektaklis tęsia Eimunto Nekrošiaus pastatytą Dantės „Dieviškąją komediją“, kuri rėmėsi „Pragaru“ ir „Skaistykla“, režisierius pervedė per 9 pragaro ir 7 skaistyklos ratus, kol galiausiai pakvietė ir į rojų.
Tęsdamas pagrindines spektaklio temas režisierius toliau gilinasi ir aktoriaus R.Kazlo padedamas bando suvokti ir atskleisti poeto, kūrėjo minties, nuojautų, vaizduotės, abejonių ir atsakomybės už savo kūrinį kelius.
Pasak režisieriaus, šis spektaklis – tai bandymas užbaigti visą Dantės kūrinį. „Kai kurios vietos gal pavyko, kai kurios – ne, bet galbūt ne tiek svarbu rezultatas, kiek pats darbo procesas“, – dar anksčiau yra sakęs E.Nekrošius.
R.Kazlo teigimu, šiuo spektakliu norėta priartėti prie rojaus būsenos. „Tiesiog yra noras pagauti tai, kas nepagaunama, bendrai, kartu su žiūrovais sukurti kažkokią rojaus būseną. Juk yra tokių būsenų. Labai jų nedaug, bet mes patys jas vejame“, – yra sakęs aktorius.
Spektaklyje trečioji Dantės poemos dalis virsta fantazija apie rojų, kur režisieriaus dramaturgija tampa kupina ne pačios poezijos, o poetiškų vaizdinių, kur paaiškėja, kad tam, jog pasiektum rojų, privalai būti lengvas ir atsisakęs visko, kas žemiška.
Pasak R.Kazlo, rojus – tai šviesiausios gyvenimo akimirkos. „Nemanau, kad rojus, kaip daug kas įsivaizduoja, – kažkoks paplūdimys, kur skraido angelai, kažkas panašaus į Havajus. Ne. Kai prisimeni šviesiausias gyvenimo akimirkas, nors tuo metu tai atrodė kažkoks pragaras – ir kažką skaudėjo, ir vaikai trukdė dirbti, ir visokių kitokių buvo pilna rūpesčių, – bet kai praeina laikas, viskas nurimsta, pagalvoji – juk tai buvo rojaus momentas“, – anksčiau yra sakęs pagrindinį vaidmenį „Rojuje“ sukūręs R.Kazlas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorius Rolandas Kazlas „Midsummer Vilnius“ festivalyje paskutinį kartą vaidins Dantę
