Žurnalistai tris paras budėjo prie kalėjimo koplyčios, kurioje turėjo vykti poros sutuoktuvės, tikėdamiesi įamžinti bent jųdviejų šešėlį – nepavyko. Paskui ne kartą siūlė Rolandui pinigų už interviu – jis neėmė. Kol sykį, neapsikentęs jau antrus metus trunkančio savo netiesioginio dalyvavimo bulvarinėse televizijos laidose ir piktuose straipsniuose, per savo seserį perdavė žinią žurnalui „Žmonės“: jis norėtų šį tą pasakyti.
„Žinote, kur yra Pravieniškių antrieji pataisos namai? – teiraujasi pareigūnas, su kuriuo deriname vizitą. – Aš ne siūlau, tik klausiu...“ Įtampa dingsta – viskas gerai, pasirodo, ir kalėjime žmonės turi humoro jausmą. Iš ryto prie pataisos namų – labai tyku, tik amteli šuo ir praeina vienas kitas lauknešėliu nešinas ankstyvas lankytojas. „Jūs – pas Lavinską?“ – šypteli sargybinis. Pas jį.
Atsidūrę viduje, randame, kuo stebėtis. Skveras, gėlės, krepšinio aikštelė, daugybė sportuojančių vyrų – ir jokių antrankių, jokių uniformų, jokių skustų galvų. Laisvės jausmui kelią užstoja tik aukšta tvora. Rolandas, laukiantis mūsų kompiuterių klasėje, – visai kitoks nei prieš vienuolika metų darytoje nuotraukoje, kurią dabar spausdina ir rodo laikraščiai, televizijos kanalai, vėl ir vėl prisimindami jo ir Irmos vedybas. Nuotraukoje jis – labai jaunas, išsigandęs ir sutrikęs, atvestas į teismą, kur tada, prieš vienuolika metų, išgirdo nuosprendį: už dvi žmogžudystes turės kalėti iki gyvos galvos.
Dabar jis – vyrėlesnio veido, stambesnis, labai sportiškos figūros. Už gerą elgesį sulaukęs malonės: bausmė sutrumpinta iki dvidešimties metų. Labiau pasitikintis savimi, kalbantis sklandžiai, cituojantis klasikus. Ir kur kas ramesnis. „Norėčiau, kad visuomenė suprastų, jog nesu kažkokia bejausmė būtybė, ant kurios galima pilti pamazgas. Esu normalus žmogus“, – ramiai žvelgia į akis.
Jums pabodo apie save skaityti vis tą patį?
Paskaitau beveik visus leidinius. Mane piešia vienareikšmiškai: „Limonas... Autoritetas... Nužudė...“ Žinoma, nepulsiu to neigti. Be kaltės čia nepapuola nė vienas žmogus. Nenoriu dabar kalbėti apie tai, kaip ten viskas buvo... Mane nuteisė. Atlieku bausmę, ji po truputį artėja į pabaigą, norėtųsi tai pamiršti, bet žurnalistai rutulioja vis tą patį. Juk niekam nuo to netaps geriau, tik blogiau. Aš – stiprus žmogus, man tai didelės įtakos nedaro, bet nemalonu dėl artimųjų.
Jei ne vestuvės, viso to nebūtų buvę?
Kokių tik kalbų tos vestuvės nesulaukė: kažkokie išskaičiavimai, pinigai... Kokie pinigai?! Kam jų reikia? Irmai? Irma pati uždirba. Man? Aš pinigų turiu pakankamai, esu apsirūpinęs žmogus. Ir niekam nekyla minčių, kad vestuvių priežastis galėtų būti tiesiog meilė. Tarp mūsų nebuvo jokio išskaičiavimo, jokios prievartos – tai būtų visiškas absurdas. Argi susituokdami mes padarėme kažką bloga?..
Gal jums ir nereikia teisintis?
Iš tiesų, nėra dėl ko. Taip, aš kalinys, bet ar daug blogesnis už Seimo narį, kuris daro aferas, suka milijonus?.. Kalėjime sėdinčiųjų vertybės ir moralė dažnai yra kur kas aukštesnės už jų.
Manau, kad su apkalbomis, piktais interneto komentarais ir šmeižtu susiduriate ne jūs vienas – visiems į viešumo akiratį pakliuvusiems žmonėms tenka tai pajusti.
Gal pasakysiu drąsiai, bet pramogų pasaulyje, versle ir politikoje kur kas mažiau garbės nei kalėjime. Kas vyksta pramogų pasaulyje?.. Gėrimai, narkotikai, paleistuvystė. Šių dienų žvaigždės kone didžiuojasi, kad išduoda mylimuosius, keičia juos vos ne kas mėnesį. Negaliu jų suprasti. Pažįstu pramogų pasaulį iš vidaus, bendrauju su tais žmonėmis. Bet galvoje turiu tikrai ne Vaidą Židonytę ir Oksaną Pikul...
Ar iš tiesų esate rašęs SMS žinučių šioms merginoms?
Ne! Bet kas mano vardu galėjo jas rašyti. Juk ir pati Židonytė pasakė manęs nepažįstanti. Tai absoliuti nesąmonė, tiesiog dar vienas man primestas skandalas. Bet antraštės įspūdingos: „Žymioms merginoms žinutes rašo Jurgelevičiūtės vyras, kalinys, autoritetas...“ Pažvelkite į mane – koks aš autoritetas?
Na, tai dar ne pats blogiausias apibūdinimas...
Bet man to nereikia. Tik laukiu, kada išeisiu į laisvę, noriu padaryti ką nors gero visuomenei, kurti verslą. Man liko devyneri metai, bet, gerai elgdamasis, turiu galimybę išeiti po trejų ketverių. Žinoma, ir bandysiu tai daryti. Juk yra, kas manęs laukia.
Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Sportuoju. Skaitau knygas: retas žmogus laisvėje gali sau leisti pusę dienos skaityti knygą, o aš galiu. Stengiuosi išspausti iš gyvenimo tiek, kiek įmanoma šioje situacijoje...
Nedirbate?
Čia dirba tik tie, kuriems labai reikia, kurie visai neturi pinigų. Atlyginimai čia labai menki: keturiasdešimt, šimtas litų per mėnesį. Ką už juos nupirksi?..
Ar jums nebuvo baugu trečiąsyk vesti, kai du kartus prieš tai nepasisekė? Juk moteris jau pažįstate, patyrėte, kaip gali susiklostyti santykiai.
Pažįstu... Iš pirmųjų santuokų daug ko pasimokiau. Supratau, kad šiais laikais dauguma moterų žiūri tik pinigų: jei mato, kad vyras jų turi, kad vairuoja gerą automobilį, jau ir kabinasi ant kaklo. Draugai stebisi: anksčiau klube turėdavai merginos dairytis, o dabar jos pačios prieina. Kartais labai sunku moterį suprasti: atrodo, lyg ir nieko netrūksta, vyras rūpinasi, bet... Tiesiog yra tokia rūšis moterų, kurioms reikia daug vyrų. Pirmąkart vedžiau labai jaunas, nepatyręs. Išsiskyrėme dar prieš man patenkant į kalėjimą. Antrąkart – prisipažįstu, iš kvailumo. Bet galiu tvirtai pasakyti: nenuskriaudžiau nė vienos moters, buvusios mano gyvenime. Nieko nepaėmiau – tik daviau. Jei santuokos ir negražiai baigėsi, tai ne dėl mano kaltės.
Išsiskyrėte dėl išdavystės?
Jei moteris mane išduoda, nebegaliu su ja būti. Bet Irma – ne tokia. Kita vertus, ir aš pasikeičiau: anksčiau mąsčiau visai kitaip, lėkiau, kur papuolė, neturėjau atsakomybės. O dabar, kai jau greitai trisdešimt penkeri, norisi pastovumo. Metams bėgant imi analizuoti, kas gerai ir kas ne, prieš ką nors darydamas pagalvoji, kas laukia paskui. Turiu tvirtą vertybę: niekada už jokius pinigus nedarysiu to, kas man atrodo negarbinga. Pavyzdžiui, man jau daug kartų siūlė pinigų už interviu, bet man jų nereikia. Kai pasiūlė, pasakiau: „Duokite ne man, o vaikų namams.“ Žinojau, kad ateis laikas, kai turėsiu, ką pasakyti, bet norėjau pats pasirinkti, su kuo kalbėtis. Analizavau leidinius, ieškojau tokio, kuris mažiausiai iškraipo ištartus žodžius, ir pasirinkau jūsų žurnalą. Be jokių užslėptų tikslų, be jokių pinigų... Keista, kad už pinigus žmonės gali parsiduoti, draugą parduoti, išduoti. Nebėra tų vertybių, kurios buvo anksčiau. O juk jei žmogus nesi tinginys, šiais laikais gali normaliai gyventi – tam yra visos galimybės.
Taip, aš kalinys, bet ar daug blogesnis už Seimo narį, kuris daro aferas, suka milijonus?.. Kalėjime sėdinčiųjų vertybės ir moralė dažnai yra kur kas aukštesnės už jų.
Turbūt tik su tokiomis mintimis čia ir galite išgyventi dvidešimt metų...
Skaičiau T. Harvo Ekerio knygą „Milijonieriaus proto paslaptys“. Jis paaiškina, kaip paprastas žmogus tampa milijonieriumi: padeda tik užsispyrimas ir pozityvus mąstymas. Kai negatyviai galvoji, tau ir nesiseka, bet jei tikėsi tuo, ko nori, tai ir pasieksi.
Ką veiksite iš čia išėjęs?
Pirmiausia gerai pailsėsiu, o paskui kursiu verslą. Seku, kas vyksta, iš ko galima uždirbti pinigų. Nebuvo taip, kad laisvėje sėdėjau be skatiko kišenėje, – kažkur esu investavęs, dabar gaunu procentų ir iš to gyvenu.
Su Irma apie verslą pasikalbate?
Ji turi savo įmonę, prekiauja žaislais. Duodu jai patarimų, tik ne visada paklauso... Jos sudėtingas charakteris, ir man tai patinka. Mane žavi jos entuziazmas, tikslo siekimas ir savarankiškumas. Bet kartais jos užsispyrimas moteriškai naivokas, todėl iš jo mažai naudos. Paskui ji pripažįsta: „Taip, tu buvai teisus...“ Aš visada teisus. Bet moteris yra moteris, ją reikia suprasti. Kartais pasielgia taip, kad logiškai sunku paaiškinti (šypsosi).
Kaip judu susipažinote?
Visiems tai įdomu (juokiasi). Tiesiog mums buvo lemta susitikti ir pabendrauti.
Nustebau, kai ji prisipažino, jog nesate jai parašęs nė vieno laiško.
Ne visai taip... Man labai trūksta jos artumo. Bet manau, kad visa tai, kas šeimoje yra gera ir bloga, turi likti šeimoje. Nereikia iš namų nešti dulkių, garsiai pasakoti, kad štai susipykome. Neabejoju, žmonėms tai būtų įdomu, bet mums nuo to geriau nebūtų.
Gana retai matotės – judviem ir pyktis tarsi nėra dėl ko?
Būna, kad nuomonės išsiskiria. Aš konkretus žmogus: visuomet einu tiesiai, nemėgstu sukti aplink. O Irma blaškosi. Bet mes papildome vienas kitą. Irma jautri, nuoširdi, labai pasitiki žmonėmis ir kartais dėl to nusivilia, o aš atsargesnis, daugiau patyręs. Kad arti žmogų prisileisčiau, man reikia daug su juo pabendrauti.
Būtent todėl jūsų su Irma pažintis visus domina – juk, kad nuspręstum tuoktis, reikia tikrai daug su žmogumi pabendrauti. O kaipgi jūs?..
Tikrai nebuvo taip, kad Irma už manęs ištekėjo nė nemačiusi (šypsosi). Viskas vyko palaipsniui, nusprendėme tuoktis ne per vieną dieną. Iš tiesų apsisprendėme ne po vieno, dviejų ar trijų mėnesių, o kur kas ilgesnio laiko.
Jei gimsta meilė, daug svarstyti nereikia?
Mudu daug kalbėjomės. Nenorėjau tuoktis tam, kad po metų ar dvejų išsiskirčiau. Ir Irmai pasakiau: „Tau reikės laukti, o laukti yra sunku.“ Vyrui lengviau, jis stipresnis, o moteriai laukti sunkiau – jai reikia švelnumo, dėmesio, mylimo žmogaus apkabinimo. Sakiau Irmai: „Mes susitiksime retai, kai labai reikės, manęs gali nebūti šalia. Jei nors kiek abejoji, jei po metų ar dvejų pavargsi laukti, geriau to nedarykime.“ Skyrybų man nebereikia. Norisi tvarkingos buities, šeimos, vaikų.
Kuris kuriam pasipiršote?
Žinoma, aš – juk ne moteris peršasi! Manęs šalia jos nėra, bet nebūdamas šalia galiu padaryti daugiau, nei kitas gyvendamas kartu. Jei prireikia kokios pagalbos, visada galiu paprašyti draugo, kad jai padėtų.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po vestuvių?
Anksčiau jis nebuvo viešas. Bet supratau, kad tai baigėsi, kai į vestuves suvažiavo visos televizijos... Man nereikia to viešumo, nesiekiu populiarumo. Irmai, žinoma, yra kitaip – ji dainininkė, viešas žmogus.
Ar per tuos pusantrų metų, prabėgusius nuo vestuvių, judviejų santykiai keitėsi?
Kažkas pasikeitė. Kai Irma pradėjo dainuoti „Žvaigždžių duetuose“, viešumo jos gyvenime gerokai padaugėjo. Žinoma, man daug kas nepatinka, ką apie ją rodo. Ypač – paskutiniai įvykiai...
Turite galvoje Seimo narį Andrių Šedžių, kurio namuose Irma apsistoja viešėdama Vilniuje?
Taip. Žurnalistai tai pateikė taip, lyg ji miegotų su juo, lyg būtų kokia paleistuvė... Atseit, turėjo vieną milijonierių – Uspaskichą, dabar – antrą... Man tai atrodo iškrypimas. Šekspyras yra pasakęs: „Nėra nei bloga, nei gera. Ir bloga, ir gera sukuriame mes patys.“ Taip ir yra... Kai kurie žmonės visur įžvelgia tik bloga. O kaip buvo iš tiesų? Žmogus tiesiog davė raktus, atvažiuok – pernakvosi. Kas čia baisaus?.. Visų smulkmenų net nežinau – ta tema su Irma daug nekalbėjome.
Bet ji jums paaiškino, kas įvyko?
Be abejo, žinojau, kur ji apsistoja. Ir nematau čia nieko bloga. Bet kai atvažiuoja žurnalistė, persirengia Irma, nerodo savo veido, filmuojasi atseit kaip ji – tai jau juokinga... Suaugę žmonės, o krečia juokus lyg maži vaikai. Ir šaukia: „Žiūrėkite, Irma pas Šedžių laksto apsigaubusi tik rankšluosčiu!“ Žinoma, man nesmagu tai matyti – kuriam vyrui būtų smagu?.. Paskui kažkas pasijuokia. Čia, kalėjime, žinoma, nesišaipo – pabandytų šaipytis (šypteli). Bet man nesmagu, kai taip kalbama apie mano žmoną. Suprantu, laidos siekia reitingų, bet turėtų būti kažkokios ribos.
Prie Irmos labai lengva lipdyti stereotipus: graži moteris, mėgstama atlikėja, vyras – toli...
Tai kas? Daug žavių moterų yra vienos. Kam jas žeminti? Aišku, kartais Irma pati pasielgia neapgalvotai, nepamąsto apie pasekmes. Galėtų labiau pasisaugoti. Net namie negali vaikščioti apsirengusi taip, kaip nori... Juk ji ten nebuvo nuoga! Ir Šedžius aplink nevaikščiojo! Jei taip būtų buvę, ir man nebūtų patikę, tikrai būčiau klausęs, ką daro... Bet ji ten tik nakvojo, o rytą nuėjo iki mašinos. Gal net patys žurnalistai mašiną pajudino, kad signalizacija įsijungtų ir ji išbėgtų – kas dabar žino? Ir kas čia tokio, pasakykite? Juokinga...
Mudu daug kalbėjomės. Nenorėjau tuoktis tam, kad po metų ar dvejų išsiskirčiau. Ir Irmai pasakiau: „Tau reikės laukti, o laukti yra sunku.“
Ką judu su Irma planuojate ateityje?
Norėtume nusipirkti sodybą šalia Kauno. Man reikia ramybės, nebenoriu triukšmo. Irma irgi to paties nori. Susitvarkytume sodybą, joje atsirastų židinys, baseinas...
Karvių, vištų?..
Ne, apsieisime be gyvulių (juokiasi). Tiesiog ramiai gyvensime. Man jau bus apie keturiasdešimt. Na, ne senatvė dar, bet...
Kai meilė gimsta ekstremaliomis sąlygomis, ar ji išlieka, kai gyvenimas stoja į įprastas vėžes?
Jei meilė tikra – taip. Kai mylimas žmogus yra šalia – tai dar labiau suartina.
Judu dažnai matotės?
Kartą per mėnesį. Ilgalaikiai pasimatymai – kas pusantro mėnesio. Turiu ir dvi seseris bei du brolius. Seserys gyvena Panevėžyje, turi savo verslą. Tėtis kaimo kapeloje groja akordeonu. Šeima mane labai palaiko.
Nežaboto pavydo jūs, kaip supratau, išvengiate?
Tikrai nesu nesveikai pavydus. Žinoma, jei būtų pagrindo, pavydėčiau kaip kiekvienas vyras. Kaip gali nepavydėti mylimo žmogaus? Ar jūs nepavydėtumėte, pamačiusi savo vyrą su kita moterimi?
Irmai ramiau – ji visada žino, kur jūs esate...
Kas norės susirasti kitą – visada susiras. Tik kam to reikia, kai turi mylimą moterį?
Jūs turite vaikų?
Turiu sūnų su pirmąja žmona. Perduodu jam pinigų, bet mes nebendraujame. Turbūt tai natūralu: sūnus seniai mane matė, atitolo, kažkas kitas jį užaugino... Birželį jam bus dvylika. Kai išeisiu, susėsime su beveik suaugusiu ir pasikalbėsime. Išaiškinsiu, kodėl taip atsitiko, o paskui – matysime. Jei jis norės, bet kada galės kreiptis į mane pagalbos – nors ir vidury nakties.
O su Irma norite vaikų?
Tikimės...
Kaip bendravote, kai ji sirgo? Vyro palaikymo tokiu metu moteriai reikia labiausiai...
Mano palaikymą ji visuomet turi. Nuo ligos nė vienas nėra apsaugotas... Bet dabar jai su sveikata viskas gerai – švyti, šypsosi.
Po vestuvių buvo prapuolusi...
Ne, taip tik atrodė. Kažkur skaičiau: „Vyras uždraudė...“ Ne. Tiesiog po vestuvių visi labai puolė, turėjo praeiti laiko, kad viskas nusistovėtų. Paskui ji sirgo, gydėsi. Krizė paveikė jos verslą, tam reikėjo atiduoti daug jėgų. Galva užimta, o čia dar skambina, laukia prie namų, klausinėja... Bet koncertų beveik nebuvo nutraukusi.
Vadinasi, nedraudžiate jai užsiimti mėgstama veikla?
Atvirkščiai, sakau: „Tu tik dainuok.“ Matau, kad scena – jos gyvenimas. Sykį po kelių mėnesių pauzės nuvažiavo koncertuoti į vieną miestelį. Paskui atvažiavo pas mane: „Neįsivaizduoji, kaip jaučiuosi...“ Ir man smagu.
Dažnai klausotės jos dainų?
Man patinka jos dainos. Visada patiko.
Tėvams Irma patinka?
O kaip gali nepatikti? Jei sūnui patinka, patinka ir tėvams... Žinoma, pasitaiko išimčių. Bet maniškiai sutaria. Neprieštaravo vestuvėms, nebandė perkalbėti. Tačiau iš tiesų visus sprendimus aš priimu pats. Seniai įsitikinau: kokiu keliu žmogus nori nueiti, tuo ir nueina. Netgi kalėjimo sistema nė vieno nei pataiso, nei sugadina: viskas priklauso nuo pasirinkimo. Vienas kalėjime taps narkomanu, o kitas dešimt metų skaitys knygas ir taps protingesnis už daugelį esančių laisvėje. Pats esi savo gyvenimo kalvis.
