Laukiame dviese: aš ramiai skaitau knygą, o niūraus veido vyrukas, atrodo, sėdintis čia jau kokį pusdienį, nervingai muistosi fotelyje. Už durų girdisi Skaisgirio pokalbio su niekur neskubančia dama, regis, rašančia disertaciją apie serialų ypatumus, nuotrupos. Kai ji užduoda kokį šimtąjį klausimą, jis taktiškai užsimena, kad kiti interesantai irgi turi šiokių tokių teisių į jį. Taip mandagių mandagiausiai. Nors nesuprasi, ką galvoja. Viename straipsnyje skaičiau, kad sekso metu jis galvoja apie tankus.
Patyriau, kad vyrai sutrinka, kai juos pagiri.
Tuomet bent man atrodo, kad moteris tyčiojasi. Arba meluoja. Gal čia mano kompleksas?
Kai moteris graužia nerimas arba smaugia liūdesys, kai nelaimingai įsimyli arba išsiskiria, jos eina į kirpyklą arba siaubia parduotuves. Vyrai sulaukia pensijos dažniausiai su jaunystės šukuosena ir tuo pačiu drabužių stiliuku. Esu neteisi?
Ne visai. Aš, pavyzdžiui, dabar įsitaisiau ligą – negaliu ramiai praeiti pro batų parduotuves. Perku batų velniažin kiek. Nežinau, kodėl. Čia turbūt man senatvinis marazmas: batų ir kojinių namie pilna. Gražu man tiesiog.
Gal čia keturiasdešimtmečio krizė? Kas naujų moterų ieško, kas – batų.
Ką aš žinau? Gal.
O tie batai naudojami pagal paskirtį ar šiaip kolekcionuojami?
Kas rytą galvos skausmas – kuriuos autis? Stoviu prie batų dėžės ir galvoju.
Kaip suprantu, svarbu pasirūpinti kojomis, o visą kūną gražiai aprengt nelabai jau rūpi?
Nelabai. Nors... Pastebėjau, kad visą gyvenimą man pilka spalva neegzistavo. Rengiausi spalvotai. O per pastaruosius porą metų pamėgau pilką ir rudą spalvas. „Ką tai galėtų reikšti?“ – kartą kreipiausi į draugo žmoną dizainerę. Ji paaiškino, kad…
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“