Rolandai, visaip juk esi keliavęs: ir su žmona, ir su draugėmis, ir pats sau vienas... Šį kartą į šiltuosius kraštus išsirengei su gerų draugų kompanija – dainininku Marijumi Mikutavičiumi, muzikos vadybininku Gyčiu Jagminu, lenktynininku Kęstučiu Girštautu ir advokatu Linu Songaila. Pirmą kartą – „berniukų atostogos“?
Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesvarbu, su kuo keliaučiau, visada noriu grįžti namo. Trys savaitės man – per ilgai. Dvi kartais irgi... Su vyrais ilsėjomės pirmą kartą, tiesą sakai. Ir tai nuostabu – niekas nenurodinėja, ką daryti, ko ne, niekas nepriekaištauja: ne tada atsigulei, dabar einam ten, dabar važiuojam ten, į klubą neikim, eikim prie jūros, o dabar pasideginkim... Filipinuose gyvenome visai kaip Vilniuje – jokių nereikalingų klausimų, jokių fanaberijų...
Kad galėtum šitaip atostogauti, neabejoju, turi būti viena sąlyga – tinkama kompanija...
O kiek metų mes draugaujam?! Kiek kartu važiavom futbolo kartu žaisti, o kiek dar žiūrėti rungtynių? Mūsų draugystė, drįstu sakyti, labai tvirta. Visada žinome, kad į akis niekas nelįs, jei nenorėsi: na, būk geras, draugauk šiandien su manimi, neturiu ką veikti. Jei nusibodo kompanija, visada gali rasti nuošalią vietelę, kur niekas netrukdys, kur knygą paskaitysi – paplūdimyje, džiunglėse.
Arba bare, šalia deimantų kasyklos savininkės?.. Girdėjau, kelionėje buvo tokia istorija. Tai apie tave?
Jei jau atvirai – kasyklos jai nepriklauso, tik deimantais prekiaujančių parduotuvių tinklas Australijoje... Man patinka, kai per atostogas gali veikti, ką tik nori! Ir kad draugai neliepia būtinai važiuoti mopedais arba eiti gerti romo į paplūdimį. Tiesa, vienas lyg mėgino, bet kadangi jis mano draugas jau dvidešimt metų, tai žinau, kad retsykiais būna įkyrus, zyzia tol, kol visiems nusibosta, ir tuomet visi eina ten, kur nori jis. Kad tik nebezyztų... Nors su manimi irgi nėra lengva.
Kaip sudėliojote savo kelionės planą?
Nepatinka man tie planai... Pasitikėjau Linu, jis mums užsakė bilietus, parinko viešbutį, daugiau nelabai kas kišo nosį.
Merginos, aišku, labai paslaugios, nuolat šypsosi, bet visiškai neįkyrios. Jos puikiai kalba angliškai ir nuolat dainuoja. Marijonas su Gyčiu sakė, kad kas antra iš jų laimėtų „Kelią į žvaigždes“.
Bet, neabejoju, kiekvienas turėjote savo reikalavimų. Pavyzdžiui, ką tu norėjai pamatyti Filipinuose?
„Lady–boy“ norėjau pamatyti. Pamačiau. Tik gerai įsižiūrėjęs, gali atskirti, jog tai – ne moteris.
Na, patark neatsargiems keliautojams?
Jei atidžiai pažiūrėtum į kaklą, visada matosi Adomo obuolys, be to, tų „moteriškių“ pečiai gerokai platesni už užpakalį. Bet tik jau neįsivaizduokite, kad Filipinuose klesti tokia pat sekso industrija kaip Tailande. Visai ne! Filipinai – katalikiškas kraštas, žmonės čia žiauriai pamaldūs. Beje, jei ieškosi erotinio masažo, Borokajaus saloje jo nerasi. Krūvos mergų ten irgi nėra, nors naktiniuose klubuose matėme nemažai pagyvenusių europiečių, kuriuos lydi vietinės merginos. Gražių daug nematėme, paskui nusprendėme, kad visos gražios, matyt, išvykusios į sostinę mokytis.
Merginos, aišku, labai paslaugios, nuolat šypsosi, bet visiškai neįkyrios. Jos puikiai kalba angliškai ir nuolat dainuoja. Marijonas su Gyčiu sakė, kad kas antra iš jų laimėtų „Kelią į žvaigždes“.
Ar Filipinai tau pasirodė kuo nors ypatingi?
Esu buvęs trijose salose – Mauricijuje, Samui saloje Tailande, o dabar – Borokajaus saloje Filipinuose. Mauricijuje nustebino begalė paukščių, ten tikrai – įsimylėjėlių rojus, tik jis labai brangus. Tailande – daugybė žvėrių, sekso turizmas, toks patvirkęs gyvenimas... Čia – dar kitaip: pigu, paukščių beveik nėra, gamta nyki, užtat oras – nuostabus. Geresnio atostogoms nereikia norėti – drėgmės tiek, kiek reikia, niekada nekaršta.
Prieš septynerius metus saloje nebuvo elektros, o žuvis vietiniai gaudydavo rankomis. Internetas čia atsirado vos prieš trejus metus, o dabar salą jau užplūdę turistai. Kalbėjomės su čia treneriais dirbančiais lietuviais banglentininkais. Jie sako, kad laikas ieškotis ramesnės salos.
Nuostabu, kad Filipinuose labai populiarus krepšinis. Čia jis dar populiaresnis nei Lietuvoje. Nacionalinis kanalas rodo trečios lygos rungtynes, kurios vyksta lauko aikštelėje, ant asfalto.
Maistas puikus, daug visokiausių virtuvių. Marijonas viską išbandė. Sako: „Aš visą laiką daug pinigų iššvaistau niekams, o šį kartą viską išleidau maistui.“ Jis valgė nuolatos!
Na, ir ką jūs tris savaites veikėte? Atsikeliate ryte ir...
Atsikeliame, išsitepame kremais, einame į pliažą, ten vienas kitam tepame nugaras, išsimaudome, skaitome knygas, grįžtame namo ir, lengvai pavargę, einame miegoti...
Ak, tai moteriškos atostogos... Bet ir moterys taip neatostogauja!
Juokauju, žinoma! Atrakcijų – labai daug ir visokių: gali nardyti, leistis parašiutu, važinėtis motociklais, išsinuomoti valtis, žvejoti.
Ar žvejojote?
Mūsų viešbutis buvo vos už dvidešimties metrų nuo jūros. Kiekvieną rytą, pirmas atsikėlęs, bėgdavau maudytis. Mane visada užkalbindavo pramogas siūlantys filipiniečiai. „Kur yra ser Marijus?“ – klausdavo, mat kažkodėl buvo labai pamėgę Marijoną. Gal kad jis kasdien su jais kalbėdavosi? Nesulaukę mano atsakymo, atsakydavo patys: „Miega?“ Paskui paplūdimyje pasirodydavo pats ser Marijus ir vėl jiems žadėdavo plaukti į žvejybą. „Kada?“ „Rytoj!“ – sakydavo Marijonas. Va, taip mes ir gyvenome, važinėdavome motoroleriais po salą, vakarieniaudavome prie uolų paplūdimyje, eidavome į naktinius klubus. Tai buvo toks atsipalaidavimo laikas, mes tikrai nekėlėme sau uždavinio būtinai užlipti į TĄ kalną arba pamatyti TĄ medį.
Prieš septynerius metus saloje nebuvo elektros, o žuvis vietiniai gaudydavo rankomis. Internetas čia atsirado vos prieš trejus metus, o dabar salą jau užplūdę turistai.
Ar jokių meilės romanų neužsimezgė?
Istorija tai nutyli.
Išskyrus, žinoma, tą deimantų pardavėją?
Deimantų pardavėja buvo nuostabi penkiasdešimties metų moteris. Jos močiutė „from Poland“. „Ar tu žinai miestą Trakai?“ – klausė ji manęs. Tada jau aš savo „puikia“ anglų kalba paaiškinau, kas yra Lietuva, Lenkija ir Europa. Kai paaiškinau, tapau geriausiu jos draugu.
Ir ji pakvietė tave vakarienės?
Istorija ir tai nutyli.
Gal parsivežei kokį deimantą prisiminimui?
Niekada nieko nesivežu iš kelionių. Nesu nei nuotraukų, nei amuletų vergas, prisiminimai, akimirkos lieka mano galvoje. Na, ir kokia nuotrauka gali užfiksuoti saulėtekį Filipinuose? Neįmanoma! Ir kaip pagauti akimirką, kai penki keturiasdešimtmečiai vyrai, kartu perėję ugnį ir vandenį, sėdi ant kranto ir žiūri į besileidžiančią saulę?
Tokios akimirkos paprastai atveria širdis...
Mes tikrai daug kalbėjomės ir tai buvo vienas iš kelionės malonumų. Tik šitoj kompanijoj labai nepaatvirausi, paskui tik spėk gintis nuo aštrialiežuvių.
Ar buvo akimirka, kai gailėjaisi, kad šalia nėra mylimosios?
Aišku, kad buvo tokių akimirkų, bet aš juk žinau: jei tik šalia manęs bus moteris, būtinai jai parodysiu, ką pats esu matęs. Tik tai jau bus kitokios atostogos...
Ir vis dėlto „berniukų atostogos“ turi savo žavesio?
Na, bet kokiu atveju pliusų jos turi daugiau nei minusų. Romantikos gal ir pritrūko, be to, mes juk sveiki vyrai... Mano draugai Filipinus pavadino rojumi. Gal todėl, kad šitaip ištrūko pirmą kartą. Man ši šalis pasirodė tik viena iš vietų, kurių galima rasti rojuje. Pasaulyje jų esama ir daugiau. Iš tiesų nesvarbu, kur esi, kur atostogauji, svarbu – su kuo. Kartais gera gali būti dviese ant uolos.
