Anuomet į Italiją Pripsą vedė troškimas pakeisti gyvenimą. Jis norėjo pabėgti iš Sovietų Sąjungos – šalies, kur nebuvo sekso, džiazo ir visokio kitokio velnio, kurio galėjo geisti laisva, plati ekscentriško nuotykių ieškotojo širdis. Taigi vos tik atsirado proga, Pripsas susikrovė kuprinę, pasinaudojęs savo žavesiu gavo tuometės Jugoslavijos vizą, sėdo į ten važiuojančio pusbrolio automobilį ir išvyko. Per Ukrainą, Vengriją – iki Sarajevo. Vėliau kelionė traukiniu. Išsikalbėjo, pasakė, kad norėtų į Italiją. „Mes važiuojam, nėra jokių problemų“, – gūžčiojo pečiais bendrakeleiviai. Tačiau problemų buvo su italų pasieniečiais. Lietuvį jie išlaipino ir paaiškino, kad pirmiau reikėtų važiuoti į Maskvą Italijos vizos. Apie ką jau ką, o apie Maskvą Pripsas mažiausiai svajojo. Nusprendė: paieškosiąs vietos, kur žemiausi kalnai, gal pavyks patekti taip – nelegaliai. Traukiniu pasiekė Goriciją, nedidelį miestą, dabar esantį Slovėnijos ir Italijos pasienyje. „Alpės didžiulės, tačiau, žinau, žmonės mėgina jas pereiti“, – padrąsino viena mergaitė traukinyje. Ne tik padrąsino, bet ir pažadėjo lauksianti Italijoje, miestelyje, prie fontano.
„Pasiūlymas buvo viliojantis“, – dabar šypsosi Pripsas. Kalnus tuomet jis įveikė. Mergaitė prie fontano laukė, Italija turėjo jam ką pasiūlyti: dirbo padavėju, vėliau – fotomodeliu, galiausiai pats pradėjo fotografuoti.
Praėjus dešimčiai metų po žygio, Pripsas nusprendė – padarys tai dar kartą. Nepavyko... „Gal ir gerai, – sako. – Dabar sužinojau, kad tomis dienomis, kai planavau žygį, Alpėse įvyko žemės drebėjimas. Goricija buvo beveik sugriauta, o kalnai – sunku patikėti – pasislinko.“ Štai kodėl Pripsas dar po dešimties metų jų nepažino!
Kai pasiekiau Goriciją, pamaniau, gal nugrybavau ne į tą pusę? Miestelis – nebe tas! Vietoj medinio tiltelio per upę – už Europos Sąjungos pinigus pastatytas didžiulis baltas tiltas.
Iš Lietuvos klajoti menininkas išvyko prieš gerą pusmetį, iškart po šokiruojančios savo parodos „Meilė vaikams“ atidarymo. Buvo lapkritis. Šaltas ir drėgnas... Rūke paskendusios naktys nė kiek nepriminė tų trumpučių vasaros naktų kalnuose prieš dvidešimt metų. „Ne viską gerai prisiminiau, žinojau tik porą kaimelių pavadinimų, – pasakoja. – Kai pasiekiau Goriciją, pamaniau, gal nugrybavau ne į tą pusę? Miestelis – nebe tas! Vietoj medinio tiltelio per upę – už Europos Sąjungos pinigus pastatytas didžiulis baltas tiltas.
Ir namų pristatyta. Nė nesuprantu, kur esu, lyg ir ta pati vieta, lyg ir visai kita... Ieškau prisiminimų, randu naujus mūrus, keistas jausmas. Net nežinau, į kurią pusę man reikia. Nuėjau į miestelio Turizmo centrą, sako: „Ten.“ O man atrodo, visai kitoje pusėje pradėjau per kalnus eiti... Keistas jausmas, kai atsiduri toje pačioje vietoje, o ji, atrodo, visai ne ta pati. Žiauru, kaip viskas keičiasi... Anuomet – dulkės ir žvyras, o dabar – kelias nutiestas.“
Miestelyje pernakvojęs ir pavalgęs, Pripsas iš pat ryto išsirengė į kalnus. Per dieną nuėjo gal keturiasdešimt kilometrų, vis aukštyn, aukštyn. Naktis buvo labai ilga ir labai šalta. „Dabar žinau, ką reiškia prabusti debesyje, – šypsosi prisiminęs. – Lietaus lašiukai sukasi aplinkui, skverbiasi per drabužius, miegmaišį. Kalnuose oras visą laiką keitėsi – saulėta, drėgna, tamsu, vėl saulėta... Laukdavau, kol saulė išlįs ne vien todėl, kad sušilčiau, bet kad pamatyčiau kalnų viršūnes, kad galėčiau juos fotografuoti.“
Kitą vakarą savo laisvės žygį pakartoti užsimanęs lietuvis jau buvo Italijoje. Pasiekė ją, tiesa, ne kaip anąkart – nuo šlaito čiuoždamas ant užpakalio, bet savo kojomis, be didelio vargo.
Iš žygio jis parsivežė begalę nuotraukų ir keletą valandų filmuotos medžiagos. Sako, norėtų sukurti filmą, gali būti, jo mintys, išsakytos aukštai kalnuose, kam nors pasirodys įdomios, o patirtis – vertinga. „Iki šiol nežinau, esu patenkintas kelione ar ne, – šypteli žvelgdamas į bėgančius vaizdus kompiuterio ekrane. – Norėjau pajusti tai, ką jaučiau prieš dvidešimt metų, bet jausmas buvo kitoks... Argi ne keista, kai lauki vieno, o gauni visai ką kita?“