Daugiau nei tūkstantis žiūrovų susirinkę į Klaipėdos Žvejų rūmų salę atėjo pažiūrėti būtent spektaklio. Per klaidą užsukusių nebuvo. Žinantiems garsiąją E.Ionesco pjesę „Pamoka“, buvo labai nekantru pamatyti šį 1951 metais parašytą klasikinį absurdo dramos kūrinį Rolando Kazlo akimis.
Premjeros akimirkos – galerijoje:
„Pamokoje“ susitiko trys labai saviti, įdomūs skirtingų kartų aktoriai: Taura Kvietinskaitė (Mokinė); išraiškingasis aktorius Audronis Rūkas (Budintis personalas) bei mokytojo vaidmenį kuriantis spektaklio režisierius – Rolandas Kazlas. Spektaklio kostiumų dailininkė ir scenografė – Neringa Keršulytė, šviesų dailininkas – Rimas Petrauskas. Vien tik žinant aktorius, buvo galima laukti netikėto pjesės pateikimo.
„Pamoka“ tapo ir tikėtu, ir netikėtu spektakliu. Atrodo, šie du jausmai negalėtų apibūdinti to paties kūrinio, bet turbūt tame ir slypi genialiai atskleista absurdo esmė – nesuderinami dalykai be trikdžių dera R.Kazlo „Pamokos“ metu.
Skaičiusieji Ionesco pjesę ir susipažinę su jo kūryba galėjo įvertinti Rolando Kazlo režisūrinį gebėjimą išlaikyti kūrinio esmę, tačiau kartu paversti jį savitu ir nelyginamu su kitais. Tokiu, kokio niekada nenuspėtum iš anksto.
T.Kvietinskaitės Mokinė – įžūloka mergiotė, pradžioje prie lentos besidaranti selfius (R.Kazlas pjesę taikliai ir saikingai adaptavo šių dienų pasauliui), pamokos pabaigoje maldaus, kad košmaras, į kurį įtraukė jos pačios neišmanymas, liautųsi.
A.Rūkas, kuris tarsi pranašas pasirodo kertiniais pamokos momentais – lyg ir visos šios makabriškos istorijos balansinė ašis: antrame plane veikiantis mokytojo padėjėjas, sargas, šešėlis. Galima sakyti – jo sveikasis protas.
Grakštus baleto žingsneliu po sceną skrajojantis R.Kazlo Mokytojas jau pačioje pradžioje pasirodo su grėsmingai čarškančiomis sodininko žirklėmis. Negeras ženklas tiems, kas nori gauti diplomą, o ne žinių. Tačiau dinamiškos „Pamokos“, kuri tarsi tornadas ritasi nuo aritmetikos iki lingvistikos, metu protarpiais tas žirkles primiršti.
Mokytojas toks chameleoniškai nenuspėjamas, per pusantros valandos pamoką pademonstruojantis, ko gero, visą žmogiškąją jausmų skalę, kintančią – kaip ir pridera absurdo spektaklyje – neprognozuojama linkme nežmonišku greičiu.
Paaiškinti absurdo dramos nei reikia, nei įmanoma. Jei bandysi nuosekliai analizuoti „Pamoką“, ko gero, gali išprotėti ir vis tiek nesurišti galų į jokią loginę grandinę. Bet juk tame ir slypi pjesės esmė – nemaldomas kiekvieno mūsų noras gauti paaiškinimą: iš mokytojo, politiko, dvasininko. Ieškojimas „atsakingo asmens“, kuris viską pavers suprantamu ir lengvai suvirškinamu. O tokio nei šiame spektaklyje, nei juolab gyvenime nėra. Tačiau ir tokių Mokytojų, kurie nori jus išmokyti visko net prieš jūsų norą ir paversti kiekvieno gyvenimą nesibaigiančia „pamoka“, irgi netrūksta. Kaip rodo žmonijos istorija, tokie būna net labai pavojingi. Todėl nuostabu stebėti, kaip šis amžinas daugiabriaunis filosofinis mokytojo ir mokinio krūvių susidūrimas taikliai parodomas „Pamokoje“.
Stebėti, nebandyti paaiškinti, o tik atsiduoti momentinėms emocijoms. Taip, ko gero, geriausia žiūrėti „Pamoką“. Ta užklumpanti emocijų skalė: nuo prunkštelėjimo dėl vykusio žodžių žaismo iki vos vos užgniaužto išgąstingo riktelėjimo, „Pamokai“ per sekundę pakrypus labai netikėta linkme, ir yra spektaklio didžiausia dovana kiekvienam žiūrovui. Tada, kai nustoji analizuoti, šiame absurde staiga gimsta daug daugiau prasmės. nei galėjai logiškai išmąstyti.
Ir pabaigai – šiek tiek spoiler alert: „Pamokoje“ bus ir futbolo, ir biliardo, ir fechtavimosi, ir koridos... Bus šuo, beždžionė ir... varnų choras. Skamba intriguojančiai ir kiek absurdiškai? Patikėkit, taip ir yra.
