Gavote M.Pliseckajos premiją. Jums tai svarbus įvertinimas?
Taip, labai svarbus. Būti įvertintam žmogaus, kuriuo žaviesi, kurį gerbi ir kuris yra tau pavyzdys, svarbu kiekvienam menininkui. M.Pliseckaja man yra pavyzdys. Ji tiek gyvenime, tiek scenoje siekia tikrosios tiesos. Žaviuosi jos saviraiškos drąsa. Labai sunku scenoje daryti ką nors savito, originalaus. Dažniausiai daroma tai, kad priimtina, kas jau įprasta, nerizikuojama. O M.Pliseckaja tai daro ir įkvepia mane.
Kaip gimė mintis nuo rudens mokyti baleto Vilniuje? Būsite griežta mokytoja?
Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai bus, planavau mokytojauti. Mane pakvietė Kristina Sliesoraitienė, tad taip ir išėjo, kad mokysiu būtent dabar. Mokyti vaikus – man didžiulis džiaugsmas. Kalbėti su jais apie šokį, aiškintis, kas tai yra... Apskritai mokyklose trūksta skiepijamo domėjimosi kultūros, meno sfera. Ar būsiu griežta? Žinau, kad vaikams patinka griežtos, bet teisingos mokytojos. Stengiuosi rasti aukso vidurį.
Ar turite su baletu susijusių svajonių, kurios dar neįgyvendintos?
Svajonės... Apie vieną svajoji, o likimas tau duoda visai kitą, tačiau ne mažiau gerą dovaną. Visada svajonių yra. Štai šią vasarą važiuosiu į Rusiją, kur vienam Suomijos festivaliui bus statomas visiškai naujas, neklasikinis baletas „Romeo ir Džuljeta“.
Vis rečiau rodotės scenoje. Ar tai reiškia, kad jūsų karjera eina į pabaigą?
Man dažnai šį klausimą pastaruoju metu užduoda. Spektaklių skaičius nesumažėjo. Tiesiog mažiau rodausi premjerose. Nesidžiaugiu dėl to, tačiau yra taip, kaip yra.
Esate sakiusi, kad pykstate, jog Lietuvoje baletas kuriamas jauniems artistams. Kaip manote, kodėl taip yra?
Nepykstu. Tiesiog repertuaras yra dėkingesnis jauniems artistams. Lietuvoje tiesiog statoma per mažai spektaklių, nėra pasirinkimo. O ir statant naują spektaklį stengiamasi nerizikuoti naujovėmis, kurias, neaišku, kaip priims publika. Statomi klasikiniai spektakliai ir paskui rodomi 10–15 metų.
Ar nebuvo kilęs noras emigruoti iš Lietuvos visam laikui ir plaukti į didžiuosius vandenis, siekti aukštumų ten?
Buvo ir ne kartą. Tačiau man nepasitaikė tinkama proga, todėl neišvykau ir tuo džiaugiuosi. Šiaip, pagal profesiją man priimtiniausia šalis yra Olandija. Ten valstybė palaiko šokį, todėl galima eksperimentuoti, ten gimsta šokis, kurį aš mėgstu. Žmogus gali rinktis, tačiau likimas visada pasirenka. Jis pasirinko, kad aš likčiau Lietuvoje.
Ko gero, turite daug gerbėjų. Gal prisimenate kokių keistesnių nutikimu, susijusių su jais?
Keistesnių... ne. Tačiau gerbėjų turiu. Yra keletas gerbėjų, kuriuos aš labai myliu, jie man svarbūs. Žinau jų vardus, tačiau net nežinau, kaip jie atrodo. Bendraujama laiškeliais. Tai gana romantiška, ko gero, susiję su mano profesija.
Pasiūlykite mūsų skaitytojams antikrizinį receptą.
Stengiuosi žiūrėti į krizę iš teigiamos pusės. Tikiuosi, kad dėl jos žmonių dvasinės vertybės keisis į gera. Norėčiau, kad krizė išgrynintų ir paliktų tai, kas tikra.
Ką veiksite savaitgalį?
Šis mano savaitgalis labai aktyvus. Iš pradžių Vilniaus baleto mokykloje vyks šokėjų atranka rudeniui. Paskui su kolegomis važiuosiu į Gargždus, kur pristatysime naują projektą. Grįžus į Vilnių bus atrankos pratęsimas.
