Rosita, kaip atsidūrėte kūno rengybos čempionate?
Visą gyvenimą sportavau, bet vis pritrūkdavo valios lipti į lengvojo kultūrizmo sceną. Dabar dirbu sporto klubo rinkodaros ir pardavimo vadove – tai puiki proga sportuoti ir siekti rezultatų. Čia visi mane palaiko ir padeda psichologiškai. Ypač laikantis dietos. O kai sportuoju, trenerė stovi šalia ir neleidžia tinginiauti (šypsosi).
Nesunku buvo rengtis varžyboms?
Sportas – geros nuotaikos receptas. Kūnas turi labai gerą atmintį, tad jei kada nors sportavai, gali greitai atgauti prarastą formą, tereikia noro ir valios, o jos man netrūksta. Per nėštumą priaugau trisdešimt kilogramų, paskui dvejus metus bandžiau atsikratyti antsvorio. Man labai pasisekė, kad dirbu sporto klube (šypteli). Treniruojuosi kasdien, tik po čempionato leidau sau truputį patinginiauti.
Kaip vertinate savo pasirodymą kūno rengybos čempionate?
„Apakusi“ (juokiasi), tikrai nesitikėjau tokio rezultato. Juk Slovakijoje vykusiame WFF–WBBF (World Fitness Federation–World Bodybuilding Federation) pasaulio mėgėjų kūno rengybos ir kultūrizmo čempionate dėl geriausių sportininkų vardo rungėsi trys šimtai dalyvių. Taigi pirmasis blynas tikrai neprisvilo – „Fitness Model“ kategorijoje laimėjau bronzą. Po tokio pasiekimo ne nuodėmė kurį laiką ir pasmaguriauti (šypteli).
Sunku laikytis dietų?
Nelengva, nelengva (šypsosi), bet kai kasdien matau gražius sportiškus kūnus, nesinori apsileisti. Griežtos dietos laikausi tik du mėnesius iki varžybų, bet kartais be jokios sąžinės graužaties ir skanumynų pasmaguriauju.
Dar po nėštumo mesdama priaugtus papildomus kilogramus kone kasdien lipdavau ant svarstyklių, bet svoris krinta ne kilogramais, o centimetrais. Svarstyklės nereikalingos, kur kas svarbesnis veidrodis – jis pasako tiesą.
Mitybos režimas taip pat svarbu?
Valgyti reikia kas keturias valandas, taip pat svarbu atsisakyti cukraus ir druskos, tada organizme nesikaupia skysčiai, pagerėja savijauta. Prieš varžybas būtina riboti ir skysčius, kad kūnas „pasausėtų“, bet po konkurso sušveičiu ir mėsainių užsigerdama kola. O prieš varžybas valgiaraštis atrodo maždaug taip: pusryčiams – du kiaušinių baltymai, pietums – vištos krūtinėlė su ryžiais, vakarienei – žuvis su grikiais.
Nebijote priaugti svorio?
Dar po nėštumo mesdama priaugtus papildomus kilogramus kone kasdien lipdavau ant svarstyklių, bet svoris krinta ne kilogramais, o centimetrais. Svarstyklės nereikalingos, kur kas svarbesnis veidrodis – jis pasako tiesą.
Kaip jautėtės per čempionatą būdama scenoje?
Buvo keista ir baugu. Kai lipu į sceną su „juniorais“, viskas būna aišku, labiau savimi pasitikiu. O štai per pasaulio kūno rengybos čempionatą kojos drebėjo, nebuvau tikra, ar pasiekiau maksimalaus rezultato, dvejojau, kaip pavyks pasirodyti, ar nereikės grįžti namo pabrukus uodegą... Laimė, viskas susiklostė puikiai.
Kaip vertinate tai, kad grupė „Junior“ vėl dainuos?
Kaip vieną geriausių įvykių mano gyvenime. Labai džiaugiuosi. Manau, kad tie, kurie klausėsi ir mėgo „Junior“ muziką, džiaugiasi kartu (šypsosi). Juk net tada, kai nedainavome ir niekur nesirodėme, mumis domėjosi.
Kodėl grįžote?
Priežastis viena ir labai paprasta – mums visiems reikia muzikos. Nesitikime, kad ji bus pragyvenimo šaltinis, bet visi puikiai leisime laisvalaikį. Neslėpsiu, tą dešimtmetį kaip ir visiems lietuviams gyventi nebuvo paprasta. Visada ilgėjausi scenos. Kam maivytis ir meluoti, kad dėmesys trukdo gyventi (šypsosi)? Niekada nebuvau nutolusi nuo pramogų pasaulio, dirbau televizijoje, radijuje, rinkodaros vadove.
Ar labai pasikeitėte per tuos metus?
Manau, įgijau daugiau patirties, bet asmeninės savybes tos pačios. Argi žmonės keičiasi (šypteli)? Jie įgyja patirties ir išminties. Galbūt esu jautresnė, motinyste išmokė labai atsakingai žiūrėti į aplinką.
Ko labiausiai pasiilgdavote, kai nedainavote?
Visko. Kaip jaustumėtės, jei reikėtų pakeisti gyvenimą iš esmės? O man taip ir buvo. Aš nesijaučiau gerai. Nėra ko slėpti: noriu stovėti scenoje, dainuoti. Labai daug energijos atiduodu publikai ir tiek pat gaunu atgal. Jaučiuosi nerealiai! Per tuos dešimt metų, kai nedainavau, buvo labai sunkių akimirkų... Todėl dabar džiaugiuosi, kad vėl grįžtu į sceną. Joje atsipalaiduoju, užmirštu kasdienius rūpesčius – man tai ir pramoga.
Nesuprantu tų moterų, kurios kiauras dienas sėdi namuose ir pamažu eina iš proto, nes, be motinystės, daugiau neturi ką veikti.
Kokie dabar yra „Junior“?
Visų pirma tokie pat nuoširdūs. Esminis skirtumas – esame subrendę žmonės. Mums nestinga drąsos, turime savo nuomonę ir ją garsiai išsakome.
Tuo niekas neabejoja. Dar ir dabar, išgirdus jūsų vardą, prieš akis iškyla skustagalvė mergina sidabriniu kombinezonu...
Na, to įvaizdžio jau seniai nebėra. Specialiai jo nekeičiau, tiesiog užaugau (šypsosi). Dar ir dabar daugeliui mano išsakytos mintys skamba per aštriai. Gal dėl to aplinkiniams atrodau skandalinga, arogantiška? Pati tokia nesijaučiu, paprasčiausiai esu drąsi. Nenorėjau būti pilkos masės dalis ir nesu.
Visada turėjote išskirtinį stilių. Ką galėtumėte patarti moterims, kurios linkusios sekti kitomis?
Manau, pats geriausias stilius yra būti savimi. Dėviu tai, kas man labiausiai tinka. Ir nebūtinai tai turi būti madinga. Manęs dažnai paklausia, kodėl aš, skirtingai nei visos moterys, neauginu plaukų, retai dėviu sijonus ir aukštakulnius. Paprastomis savaitės dienomis tiek darbų ir rūpesčių, kad neturiu laiko kada vizginti uodegą juokiasi o moteriška aš moku būti ir dar kaip… tik reikiamu laiku reikiamoje vietoje Mano stilių diktuoja nuotaika. Taip pat priklauso nuo to, ką tuo metu veikiu.
Kaip bėga laisvos jūsų minutės?
Be abejo, daugiausia laiko skiriu dukrelei, kuri man yra svarbiausia gyvenime, o paskui grupės nariams ir muzikinei veiklai. „Juniorai“ ir yra mano laisvalaikis.
Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Tikriausiai turite daug gerbėjų vyrų?
Deja, tik gerbėjų (šypteli). Nenoriu jokių trumpalaikių santykių. Noriu tikros meilės ir manau, kad esu jos nusipelniusi. Kaip ir kiekviena moteris noriu švelnumo ir žmogaus, su kuriuo jausčiausi saugi. Atėjo metas, kai rūpesčiais, kasdienybe, gražiomis akimirkomis ir sugebėjimu mylėti noriu pasidalyti. Be abejo, esu labai atsargi, gal todėl vis dar viena
Kokia mama esate?
Noriu būti ne tik mama, bet ir moteris – graži, pasiekusi, gyvenanti visavertį gyvenimą. Noriu, kad dukra galėtų manimi didžiuotis, kad suaugusi nepaklaustų, kam dėl jos aukojausi ir negyvenau... Nesuprantu tų moterų, kurios kiauras dienas sėdi namuose ir pamažu eina iš proto, nes, be motinystės, daugiau neturi ką veikti. Juk yra šeima, seneliai, galų gale auklės, kurios gali padėti gyventi ir vaikui, ir jo mamai.
Turite mėgstamą veiklą, dirbate, auginate dukrytę, net pasiekėte sporto laimėjimų. Ar liko apie ką svajoti?
Kad bijau ir pasvajoti. Esu iš tų žmonių, kurie turėdami kokią nors svajonę iškart nepuola jos įgyvendinti (šypsosi).
