Savaitgalį su grupe pajūryje surengėte net tris pasirodymus, o žiūrovai pamatė kiek keistoką įvaizdį – tavo veidą dengė rytietiška čadra. Suprantu, operacijos rezultatais kol kas nesinori girtis...
Kol kas atrodau tikrai nekaip, todėl pasislėpiau ir koncertavau. Juokinga: beveik niekas nežino, kad man operuota nosis, todėl manė, kad galbūt sergu tuo, kuo galima užsikrėsti, ir slepiuosi. Galiausiai pajuokavau, kad gavau į nosį – visi patikėjo ir nusiramino (juokiasi).
Nebuvo baisu, kad šokdama scenoje gali susižeisti?
Žinoma, buvo matyti, kad scenoje dirbu ramiau, kad neturiu tiek energijos, kiek anksčiau, bet tai normalu: aš dar ir fiziškai nesu iki galo atsigavusi.
Nesvarstei: gal geriau pasirodymus buvo atšaukti, kol visiškai pasveiksi?
Jokiais būdais! O kam?! Lengviausia išeitis – atšaukti, bet kuriems velniams tai daryti, jei galima problemą ir kitokiais būdais išspręsti. Manau, pasirinkau puikiausią variantą.
Papasakok apie operaciją. Ji buvo sunki?
Nežinau, kaip ją apibūdintų gydytojai... Operacija truko tris valandas, nes man nosytę ne tik trumpino – „nuėmė“ dalį kaulo, šiek tiek kremzlių, bet dar ir tvarkė pertvaras.
Ar buvo baisu? Iš pradžių baisoka, bet kadangi jau seniai labai norėjau pasitrumpinti nosį, ryžausi, o dabar, po operacijos, galiu pasakyti, kad tai nėra taip baisu, kaip galima įsivaizduoti. Kur kas baisiau laukti galutinio rezultato. Dabar veidas patinęs, viršutinės lūpos, kaip ir pačios nosies, nejaučiu, gali būti, nejausiu dar pusmetį. Negana to, nosis užsirietusi, nors forma, žinau, bus visiškai kitokia – reikia tik palaukti. O šiuo metu atrodau tiesiog juokingai.
Nosies korekcija – pirmoji tau daryta operacija?
Pirma operacija, pirma narkozė – galbūt todėl ir buvo baisoka. Bet viską ištvėriau puikiai. Gydytojas juokėsi, kad tuo metu, kai kiti po narkozės bunda kelias valandas, aš, vos tik pradėjo žadinti, iškart šokau nuo stalo – seselėms mane gaudyti ir laikyti teko. Operacija buvo padaryta vakare, o grįžusi į palatą dar kelias valandas bandžiau žiūrėti televizorių, nors užtinusiomis akimis neką mačiau...
O kada pirmą kartą žvilgtelėjai į veidrodį?
Iškart po operacijos, bet kad jame nieko nebuvo matyti – pirmą savaitę turėjau vaikščioti su specialiu įtvaru. O kai pažiūrėjau be jo, išsigandau: „Jėzus Marija, savęs neatpažįstu!“ Žmonės sako, kad mano net akių forma pasikeitusi, bet kur tau bus nepasikeitusi, kai visas veidas ištinęs! Tik dėl to nesuku galvos – žinau, koks bus rezultatas, ir mane tai ramina. Buvau tvirtai pasiryžusi operacijai, todėl į situaciją žiūriu filosofiškai: yra kaip yra.
Nė karto nesigailėjau dėl to, ką padariau. Esu iš tų žmonių, kurie, jei kas nors netinka (visai nesvarbu, kas tai – nosis ar žmogus), nemato reikalo kankintis. Jei kas nors gyvenime trukdo, reikia keisti – ko laukti?
O kada supratai, kad per ilga nosis tau vis dėlto trukdo?
Pristatydami reportažus apie mane žurnalistai komentuoja, jog dėl savo nosies be galo kompleksavau, negalėjau su ja gyventi, bet anaiptol taip nėra – galėjau ir gyvenau. Kai prieš daugelį metų pradėjau rodytis televizoriuje, dalyvauti fotosesijose, pamačiau, kad mano nosis užima kone visą ekraną. Man tai nepatiko, todėl vėliau žiūrovai ar skaitytojai nebematė mano nuotraukų profiliu. O operacija? Ištraukiau laimingą bilietą – taip vadinu šią situaciją.
Nesinorėjo operacijos pasidaryti tylomis ir už savo pinigus?
Niekada nebijojau viešumo. Lygiai taip pat niekada nebuvau nusprendusi taupyti operacijai. Aš net tiksliai nežinau, kiek tokia operacija kainuoja – dešimt tūkstančių litų ar kiek mažiau. Visada buvo puikesnių vietų pinigams išleisti (juokiasi).
Nejauti lūpos, nosies, veidas prarado ankstesnę išvaizdą – kokių dar nepatogumų tenka patirti?
Nelabai didelių, ypač dabar, kai po operacijos praėjo beveik mėnuo. Pirmą savaitę gyvenau užsidariusi, niekur nelindau, draugai pirko maisto produktų – tiek to ir diskomforto. O dabar tereikia kantrybės... Gydytojai, kai dar prieš operaciją vaikščiojau į konsultacijas, gražiai įspėjo, kad ko jau ko, o kantrybės man prireiks. Kol kas jos užtenka – morališkai neblogai pasiruošiau (šypsosi).
Išėjusi į gatvę veido neslepi?
Oi, ne – o kam?! Žmonės vis tiek manęs neatpažįsta. Patikėk, ir tu neatpažintum (juokiasi)! Žmonės, kurie manęs nepažįsta, galbūt mano, kad toks tikrasis mano veidas, todėl ir nėra dėl ko slapstytis.
O kaip į didžiuosius mamos pokyčius reagavo trejų metukų dukrytė Lukrecija?
Pasakiau jai, kad nukritau nuo laiptų ir susilaužiau nosį, tad dabar eina ir visiems pasakoja: „Mano mamytė nosį susilaužė!“ Kai grįžau su įtvaru, Luka išsigando ir net perbėgo į kitą gatvės pusę. O paskui priprato, vakare kartojo: „Tu, mano paršiuk, viskas bus gerai, greitai pasveiksi...“
Paatvirauk: kokia kita bus plastinė operacija?
Jokia! Nesu ligonė, kuri pradėjo operacijų maratoną ir negali sustoti.
