— Nedažnas atvejis patyrusį aktorių išvysti greit kepamuose serialuose. Ar einant į „Brolius“ jums buvo svarbu, kokį vaidmenį teks atlikti?
— Aš jau seniai žinojau, ką teks vaidinti. Dar pavasarį, kai buvo formuojama visa serialo struktūra, dėliojama scenarijaus siužeto tėkmė.
— Tad abejonių eiti ar neiti nebuvo?
— Didelių ne. Aš jau seniai pažįstu scenarijaus autorių Bronių Bušmą, režisierių Valdą Babaliauską, tad abejonių man nekilo.
— Pažįstami kūrėjai buvo pagrindinis faktorius atvedęs jus į „Brolius“?
— Viskas buvo svarbu — ir scenaristas, ir režisierius, ir visa komanda.
— Kai kurie aktoriai sako tiesiai šviesiai — į serialus eina, norėdami šiek tiek prisidurti...
— Nežinau, ar čia dideli pinigai. Žmogui juk reikia tiek, kad galėtų išgyventi. Geriausias maistas yra duona, kruopos, dar medaus ir daržovių. O kai žmogus turi daugiau pinigų, prisiperka visokio bereikalingo šlamšto. Man pinigų daug nereikia. Nebus jų daug — gyvensiu kukliau. Nežinau, gal ateis toks laikas, kad eisiu visur, kur tik kvies. Bet šiuo metu tikrai ne dėl pinigų ėjau.
— O dėl ko?
— Kad ir kaip atrodytų keista, dėl to, kad vėliau, praėjus kiek laiko, galėčiau pasižiūrėti į save ir aplinką, kurioje gyvenau. Man tai lyg savotiškas gyvenimo metraštis.
— Turite savo videotekoje serialą „Giminės“, kuriame vaidinote vieną iš pagrindinių — daktaro Arvydo Baltino — vaidmenų?
— Turiu visas. Man įdomu retkarčiais jas pažiūrėti. Juk jose atsispindi to laikmečio aktualijos, žmonių santykiai. Daugelio dalykų, kurie ten rodomi, šiandien jau nėra. Šiuo atveju man įdomu, kaip viskas atrodys po kelerių metų.
— Kuo jus žavi Adomas Kalvis?
— Aš dar nežinau, kuo baigsis mano vaidmuo... Man patinka jis, nes yra man patrauklios profesijos — meno kūrinių restauratorius — atstovas. Tai įdomi, o kartu ir paslaptinga, profesija. Teko nemažai konsultuotis su dailininkais, restauratoriaus darbą išmanančiais žmonėmis.
— Kaip pats norėtumėte susukti Adomo Kalvio likimą?
— Likimai įdomiai dėliojasi, kai ir patys personažai pamąsto, kas buvo ir kas galėtų nutikti. Juk vienam scenarijaus autoriui labai sunku aprėpti visų herojų likimus. Aš pats dažnai pamintiju apie Adomo gyvenimą ir savo mintis išsakau scenaristui. Džiaugiuosi, kad esu išklausomas ir mano pastabos būna geranoriškai priimamos.
— Jums svarbesnė yra siužeto intriga ar noras, kad jūsų herojus neprarastų žiūrovų simpatijų?
— Aš labiausiai noriu, kad personažas patektų į kuo įvairesnes situacijas. Žiūrovas žiūri į tą pokvailę dėžutę ir laukia, kaip į vienokią ar kitokią situaciją reaguos personažas. Manau, kad geriau sukinėti intrigą, taip supinti įvykius, kad juos būtų kuo sunkiau išnarplioti. Šitaip įdomiau. Per tam tikrus veiksmo etapus, kurie gali trukti net keliolika serijų, tos intrigos turėtų būti išnarpliojamos, o paskui megztis naujos. Manau, scenaristas savo galvoje turi kiekvieno iš herojų likimo planą, kurį, mes, aktoriai, galime šiek tiek pakoreguoti. Kol kas sutariame, viskas sekasi gerai.
— Jums pačiam įdomu žiūrėti serialą „Broliai“?
— Pusę viso rodymo laiko užima reklama. Manau, jog tai nenormalu. Dažnas žiūrovas ko gero pamąsto: ir ko aš čia gaištu laiką prie televizoriaus. „Giminės“ trukdavo po 40 minučių. Žiūrovas buvo įtraukiamas į filmo veiksmą, o dabar jis blaškomas.
— Pirmajame lietuviškame seriale „Giminės“ atlikote vieną iš pagrindinių — daktaro Arvydo Baltino — vaidmenų. Ar daugiau kaip prieš dešimtį metų serialai buvo kuriami kitaip negu dabar?
— Labiausiai skiriasi kūrimo tempas. Galbūt tas tempas atsiranda dėl mūsų neužtikrintumo, nežinojimo, kas bus rytoj. Kalbu apie ekonominius dalykus, kurie daro didelį poveikį žmogaus psichikai. Anksčiau, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, susigaudyti reikėjo greitai, aiškiai ir paprastai. Niekur niekas taip neskubėjo, žmonės buvo labiau disciplinuoti, buvo daugiau laiko pasvarstyti, kaip savo darbą atlikti kuo geriau. Serialų kūrimas būdavo vos ne kaip vaidybinių filmų. Ir operatoriai, ir aktoriai, visi turėdavo daugiau laiko, kad pamąstytų, surastų tai, kas ir jiems, ir žiūrovui teiktų kuo daugiau pasitenkinimo. Šiandieninis žiūrovas jau yra paaugęs ir jam reikia daugiau. Jis aiškiai mato, kas yra tikra, o kas pritempta ir pagaliau neskanu. Jam reikėtų serialų, kad pristabdytų tą maratoninį šokį, nes jis į gerą nenuves. Paprasčiausiai užges. Ateis kiti, kurie darys protingiau, sodriau ir solidžiau. Tai susiję su pagarba žiūrovui.
— Manote, kad tokių lietuviškų serialų populiarumas yra laikinas dalykas?
— Manau, kad taip. Gal čia byra dideli pinigai kam nors. Aš taip manyčiau, nors tikslių žinių ir neturiu.
— Seriale esate tėvas savo sūnui Kristupui. Viskas kaip ir tikrovėje! Ar toks sutapimas didelis privalumas vaidyboje?
— Privalumas yra tas, kad tą žmogų daugiau pažįsti, tik kad tekstus kitokius reikia sakyti.
— Kai ekrane bendraujate su tikruoju savo sūnumi, regite jį tik kaip partnerį ar ir kaip sūnų?
— Savo sūnaus neregiu, matau tik partnerį. Nes tenka bendrauti visai kitokiomis aplinkybėmis, kurias sudėliojo scenaristas ir kurios verčia visai kitaip kalbėti, kitaip reaguoti, spausti ar trauktis. Bet man įdomu. Įdomu surasti įvairių niuansų, detalių, leidžiančių atsiplėšti nuo tikrų tėvo ir sūnaus santykių.
— Ar teatre taip pat pasitaikė panašių situacijų?
— Taip. M.Krležos trijų dalių pjesėje „Elitas (Ponai Glembajai)“ mums viename veiksme net 45 minutes tenka scenoje būti dviese. Ten yra ką veikti. Ir tai labai įdomu. Jeigu man pačiam įdomu, tai, manau, gal ir žiūrovui įdomu.
— Ar su jūsų žmoną seriale vaidinančia Dalia Brenciūte yra tekę vaidinti kartu?
— Tiesiogiai nebuvome partneriai. Ji „Giminėse“ irgi vaidino. Mums čia sekasi gerai, mūsų bangos sutampa.
— Teatre dirbate jau daugiau kaip tris dešimtmečius ir esate sukūręs daugybę įspūdingų vaidmenų. Kokie teatro darbai jums patys įsimintiniausi?
— Tikrai nemažai buvo tokių, kurie verti mano dėmesio. Pradedant dar 1978-aisiais televizijoje režisierės K.Kymantaitės pastatyta Žemaitės „Marčia“, kur vaidinau Vingių Joną, ar tos pačios režisierės teatre pastatytu P.Cvirkos „Meisteriu ir sūnumi“, daugeliu personažų I.Bučienės statytuose spektakliuose, taip pat ir Žemutinės pilies griuvėsiuose jos pastatytose istorinėse dramose — J.Marcinkevičiaus „Mindaugas“ ir J.Grušo „Barbora Radvilaitė“. Iškilesniais laikau ir savo darbus S.Mrožeko „Emigrantuose“, E.Nekrošiaus „Trys seserys“ pagal A.Čechovą ar Šekspyro „Hamlete“. Esu ir pats pastatęs istorinį spektaklį B.Sruogos „Kazimieras Sapiega“ Pažaislio festivalyje prie Kauno pilies.
— Ar buvo toks lūžis, po kurio pasipylė daugybė įvairių pasiūlymų?
— Man atrodo, kad gyvenimas ritasi tarsi bangomis, kurios ateina ir praeina. Kai žmogus iš tikrųjų nori siekti savo profesinių aukštumų, tai jam gyvenimas pasiūlo daugybę galimybių. Belieka tik siekti.
— Kokiame bangos taške jūs šiuo metu esate?
— Velnias žino. Gal sakyčiau, kad esu savotiškoje ramybės būsenoje, kai širdyje gera ir ramu. Ir jaučiu, kad naujas etapas lyg ir artėja. Nenorėčiau manyti, kad nešantis žemyn.
— Nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų buvote Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniu direktoriumi. Skamba įspūdingai. Gal tai vienas įdomiausių jūsų teatrinės veiklos laikotarpių?
— Kažin. Bet sunkiausių, tai tikrai. Man malonu, kad šalia manęs buvo meno vadovas šviesios atminties Egmontas Jansonas, nestandartinio mąstymo žmogus. Iš jo daug ko išmokau. Mūsų požiūriai į visą teatro sistemą labai sutapo, todėl buvo lengviau siekti savo sumanymų įgyvendinimo. Aišku, per ketverius ar penkerius metus stebuklų nepasieksi. Sėkmingai paskirsčius jėgas, tie dalykai per daugelį metų gali būti įgyvendinti.
— Ar šiandien galite pasakyti, kad esate patenkintas savo profesija?
— Na, čia ir sunkų klausimą uždavėt. Vienas mokslininkas, išnagrinėjęs žvaigždžių išsidėstymą mano gimimo momentu, pasakė, kad į mano likimą įsirėžusi gydytojo, chirurgo, profesija. Bet tuo pačiu ir nuramino. Sakė, nesijaudink, tų šią misiją jau įvykdei — suvaidinai daktarą „Giminėse“. Tad galvoju, gal man dabar liko aktorystės reikalai.
— Nesiūlėt savo sūnui vietoj aktoriaus rinktis mediko profesiją?
— Siūliau palikti ramybėje tą profesiją, bet teatras yra toks dalykas — ateini ir ta teatro banga tave pagauna ir neša. Ir nuneša labai toli. Tos jėgos užuomazgų reikėtų ieškoti dar vaikystėje. Kai vaikai žaidžia teatrus, negalima galvoti, kad tie žaidimai jiems neturi jokios įtakos.
— Tad sūnaus pasirinkimui eiti jūsų pėdomis nesipriešinote?
— Atvirai šnekant, nenorėjau. Tam reikia turėti talentą ir valios. Šioje profesijoje tu esi nuo daug ko priklausomas. Yra pavojus prarasti save. O štai, tarkim, chirurgas — kas kita. Jis vienas atsakingas už žmogaus gyvybę. Tai vyriška profesija.
— Kokios mintys jus dažniausiai užplūsta matant savo sūnų scenoje ir ekrane?
— Jokių minčių. Aš žiūriu spektaklį ar filmą. Man tik įdomu, ką jis galvoja po spektaklio, kokių minčių, samprotavimų jis turi. Po spektaklio visada turime apie ką padiskutuoti. Sakyčiau, net ir būtina apie tai šnekėtis.
— Ar jums neatrodo, kad jam karjerą daryti daug lengviau negu jums, kai buvote jo amžiaus?
— Kas šiuo metu yra karjera teatre? O karjera už teatro ribų?... Juokas mane ima iš tų visų žvaigždžių darymo. Čia ne žvaigždės spindi, o dideli pinigai. Tos žvaigždutės yra tik įrankis jiems daryti. Tik tiek galiu pasakyti.
— Norite pasakyti, kad televizija žmogui nieko neduoda?
— Gal ir duoda, ypač šokiai ar dainos. Jei galėčiau, aš ir pats mielai ten eičiau. Bet kai pamatai gabesnių už save, pagalvoji, kam gadinti žiūrovui apetitą.
— Ar su sūnumi daug kalbatės apie gyvenimą?
— Ką čia daug kalbėti. Artimi žmonės vienas kitą jaučia. Kuo daugiau šnekėsi apie problemas, tuo labiau jas tik aštrinsi. Žodžiai nieko gero nepasako. Nebent gali pateikti naują idėją, bet išaiškinti — ne. Vis tiek jis darys tai, kas lemta ar ką pats yra užsibrėžęs.
— Ar stipriai išgyvenote dėl neseniai jo šeimą ištikusios krizės?
— Kai ištinka krizė, tu paprasčiausiai jauti, kad jam sunku. Užtenka būti šalia ir kalbėtis apie kitus dalykus. Tada būna geriau ir jam arba man. Jis turi savo gyvenimą, savo likimą, savo kelią ir niekas negali jo manipuliuoti ar aiškinti, eik ten ar čia. Tai būtų klaida. Žmogus turi eiti savo keliu ir justi tai. Gali kelyje pasitaikyti akmenukų, bet reikia pačiam ieškoti būdų, kaip tą sulūžusį ratuką sutaisyti ir toliau važiuoti.
— Stebėtinai daug sutapimų jūsų gyvenimuose: tas pats vardas, ta pati profesija, abiejų išgyventos šeimos griūtys. Kažkokie mistiniai atsikartojimai...
— Nemanau, kad jo gyvenime atsikartoja mano gyvenimo aidas ar vaikai yra atsakingi už tėvų klaidas. Apskritai žmogus nuo žmogaus skiriasi savo likimais, nes kiekvienas turi savo paskirtį, kurią turi vykdyti. Jei ko nors nevykdo, gauna per ranką, jei dar nereaguoja, gauna per petį, o vėliau — ir per galvą.
— Kai pavargstate nuo darbų ir minčių, kaip geriausiai atsipalaiduojate?
— Kai niekas netrukdo, skaitau knygas. Didžiausias malonumas, kai niekas neskambina telefonu, niekur nereikia eiti ar skubiai daryti.
— Dažnai tokie momentai būna?
— Pats juos susiorganizuoju. Atsakai vienam kitam, kad negali ir atsiduodi savo malonumams. Tarp kitko ir jūs vagiat mano laiką. Gal jau užteks.
