Kokį sprendimą galiausiai priėmėte?
Tą rytą po neišėjusios laidos apie prezidentės biografiją pabudau ir pradėjau galvoti: jeigu dabar nutylėsiu, mano veikla televizijoje tęsis. Bet ar aš noriu tylėti? Prisiminiau tokį seną rusišką anekdotą apie papūgą, kuri baisiai keikdavosi. Žmogus nusipirko papūgą ir prigrasino: jeigu ji dar kartą nusikeiks – nupeš. Papūga tylėjo, tylėjo, bet galiausiai nebeištvėrė: „Kam man tos plunksnos!..“, ir išpylė viską, ką galvoja. Turbūt kaip ta papūga pasielgiau: kam man tos plunksnos mainais už tylėjimą. Negerbsiu savęs, kaip žurnalistės, jeigu tylėsiu. O apsisprendusi, tolesnes pasekmes jau galėjau nujausti.
Užtat pagaliau radau daugiau laiko sau pačiai. Kitų istorijas nagrinėdavau, gilindavausi, bandydavau perprasti, o kas vyksta mano pačios gyvenime, nesupratau. Buvau kaip batsiuvys be batų. Mano vietoje buvo galima pykti, svaidytis žaibais, keikti visus, o aš investavau daug laiko ir pastangų tiesiog tam, kad suprasčiau, kas su manimi įvyko. Kad išsiaiškinčiau savo istoriją.
Bet kuriuo atveju iš TV žvaigždės į bedarbes – menkas malonumas...
Būti ar nebūti bedarbiu, nusprendi pats. Aš nesilioviau dirbti: toliau kaupiu medžiagą, su kolegomis kuriame dokumentinį filmą ir planuojame keletą projektų. Aš tebedirbu, tik nebe tokiu pragarišku tempu kaip anksčiau. Susitikinėju su žmonėmis, bendrauju. Supratau, kad buvau aplipusi draugeliais, kurie aplinkui dūzgė ir gramzdino į kažkokią savo terpę. Va, ta terpė iškart pasitraukė, nes, man likus be eterio, jiems nebeapsimokėjo būti mano draugais. Užtat netikėtai atkūriau santykius su daugybe pažįstamų, kurie buvo mane nurašę. Pagaliau buvo daug laiko pagalvoti ir aiškiai sau suformuluoti, ko noriu iš žurnalistikos ir savo darbo. Ir tai, dėl ko nuolat pastaruoju metu teisindavausi – dėl popso laidose, dabar negailestingai šluoju iš savo veiklos.
Tikėjausi, jog pasakysite, kad pagaliau radote laiko būti tiesiog mama ir tiesiog žmona.
Šeimos gyvenime iš principo niekas nepasikeitė. Tik tiek, kad apie išsiskyrimą su TV3 sužinojau, kai visi atostogavome Gran Kanarijoje. Jeigu ne vyras, kuris maniakiškai net atostogaudamas vežasi kompiuterį, elektroninį laišką su žinia, jog sutartis su mūsų laidomis nutraukiama, būčiau radusi po geros savaitės ar dar vėliau. Gal tai, kad aplinkui buvo saulė, jūra ir visa šeima kartu, palengvino žinią.
Mano vietoje buvo galima pykti, svaidytis žaibais, keikti visus, o aš investavau daug laiko ir pastangų tiesiog tam, kad suprasčiau, kas su manimi įvyko.
Priėmėme ją be jokio tragizmo. Vyresnėlė Ieva, kuriai karjeros reikalai turėtų daryti įspūdį, kaip tik ramiai pareiškė: „Mama, viskas bus gerai.“ Vyras turi ir kitų darbų, todėl be mano laidų prodiusavimo tikrai nemirs. O mažoji Ulijona tik apsidžiaugė, kad manęs turės daugiau. O aš... aš dabar galiu ramiai sau miegoti iki devynių (juokiasi). Anksčiau juk pabusdavau pusę šešių ryte ir įbedusi akis į lubas karštligiškai galvoje vartydavau nebaigtus darbus, nesumontuotus reportažus...
Gal kaip namų šeimininkė pietus ir vakarienes šeimai gaminti pradėjote?
Kalėdos – šventas reikalas, kai aš visko prigaminu kalnus, kai suvažiuoja seneliai, draugai. O kasdien tikrai staiga nepasidariau namų šeimininke. Galėčiau vyresniąją vežioti į mokyklą, bet ji atsisako mano paslaugų, nes vyksta ten su savo vaikinu... Suprask: mama, netrukdyk. O mažoji auga namuose, nes vos tik įtaisėme ją į darželį, ėmė taip sirgti, kad iki reanimacijos įsisirgo. Namuose, tarp savo žaislų, jai labiausiai patinka.
Aš namuose dabar būnu tik truputį daugiau nei anksčiau. Tiesa, atsirado šiek tiek laiko patingėti. Nors dar nebuvo dienos, kai galėčiau visai nieko neveikti ar ištisai skaityti detektyvus, kuriuos labai mėgstu.
Ir nė vieno paašarojimo į pagalvę, savęs pagailėjimo nebuvo?
Oi, kaip greitai gali leistis į savigailą! Bet išmokau tai valdyti, neleidžiu sau savęs gailėti. Be to, kodėl turėčiau tai daryti? Ką aš praradau? Praradau tik pragarėlį, kurį pati buvau susikūrusi. Turbūt labiau savęs gailėjau, kai dirbau tuo ankstesniu tempu.
Bet finansiškai bus sunkiau?
Be abejo. Kai sprendžiau, kaip elgtis toliau, suvokiau, kad televizijoje dirbti apsimoka finansiškai. Todėl daugybė žurnalistų ir tampa verslininkais: eina gaminti pramoginių produktų, nes tai labiausiai apsimoka. Aš juk lygiai taip pat buvau įsivariusi mintį: „Dievulėli, padėk... viską padarysiu, jeigu taip ir taip susiklostys... tas ir tas praeis...“ Dabar aš nieko specialiai neprašau, nes žinau, kad norai pildosi. Vėl, žiūrėk, į kokį šou pateksiu (juokiasi). Geriau gyventi neapsišiukšlinus ir nieko neprašyti.
