Jautru, nuoširdu, tikra – auksine Lietuvos žuvele vadinamos olimpinės čempionės istorija sukrėtė ne vieną, apie sunkų dvasinį laikotarpį po Londono olimpiados prabilusi R.Meilutytė ne vieną privertė išspausti ašarą.
Filme „Rūta“ plaukikė pasakoja ne tik apie savo sportinę, sunkių treniruočių ir aktyvaus laiko kupiną gyvenimo pusę, čia netrūksta ir asmeninių istorijų, parodomas itin artimas bendravimas su broliais Mindaugu ir Margiriu.
Būtent jiems R.Meilutytė yra tiesiog Rūta – žavinga 20-metė mergina, kuri gyvena tokį pat gyvenimą, kaip ir mes visi: myli, išgyvena dėl pergalių ir nesėkmių, laisvalaikį leidžia su draugais, skaito knygas, o grįžusi į Lietuvą ragauja močiutės specialiai jai iškeptų pyragų.
Apie asmeninį gyvenimą plaukikė nedaugžodžiauja, tačiau viešėdama 15min studijoje ji pasidalijo ir žmogiškai paprastomis istorijomis.
Gal ir ne visiems žinoma, tačiau į plaukimo sportą R.Meilutytę atvedė močiutė. Tuomet, kai Rūtai tebuvo 7-eri, ji nuvedė už rankos į baseiną, taip siekdama, kad anūkė išmoktų plaukti ir galėtų saugiau jaustis vandens telkiniuose.
„Močiutė nuvedė mane į baseiną kaip ir daugelį mano amžiaus vaikų. Tuomet lankiau pamokas, tačiau lankiau beveik visus įmanomus sporto būrelius ir per daug rimtai į vieną šaką nežiūrėjau.
Taip pat žaidžiau krepšinį, ir kai vėliau reikėjo rinktis tarp plaukimo ir krepšinio, tėtis labai norėjo, kad eičiau į krepšinį – galvojo, kad pasirinkusi plaukimą užaugsiu plačiais pečiais, kad mano figūra atrodys vyriška, bandė atkalbėti. Tačiau buvau užsispyrusi, plaukimas man labai patiko“, – 15min studijoje sakė R.Meilutytė.
Tuomet plaukikė savo karjerą pradėjo Kauno Šilainių baseine, kuris iki šiol jai – itin brangus. „Tada nebuvo svarbu nei sutrūkinėjusios plytelės, nei baisoki dušai – labai mylėjau tą baseiną. Iki šiol pamenu, kad mano pati pirma treniruotė prasidėjo nuo šuolio į giliausią vietą baseine – treneris liepė vaikams sulipti į baseiną, aš pagalvojau, kad, ai, juk tikrai moku plaukti ir įšokau.
Pradėjau kapanotis, treneris jau galvojo šokti į vandenį manęs gelbėti, tačiau ištiesė lazdą, aš užsikabinau. Mane kažkaip iškėlė iš vandens ir tuomet supratau – čia ne žaidimas.
Prieš mokyklą į treniruotę, po mokyklos iškart vėl į treniruotę – tokia buvo rutina“, – pasakojo pašnekovė.
R.Meilutytė sako tuomet net negalvojusi, kad vėliau gyvenimą sies su plaukimu, jai tiesiog patiko tai, ką darė. „Tik vėliau, kai buvau 12 metų, pagerinau pirmą Lietuvos rekordą ir pajaučiau – kaip smagu, aš galiu greitai plaukti! Pradėjau kelt sau naujus tikslus, norėjau atstovauti Lietuvai, olimpiada atrodė didžiausia svajonė, todėl nuo 12 metų to ir siekiau“, – kalbėjo plaukikė.
Per trejus metus ji pasiekė neįtikėtinų rezultatų ir 2012 metais, būdama 15-os, plaukdama 100 metrų krūtine Londono olimpiadoje iškovojo auksą.
Šiandien paklausta, kiek jos namuose jau kabo medalių, R.Meilutytė akimirkai susimąstė – jų, sako, per daug neskaičiuojanti, tačiau tas skaičius turėtų siekti apie 200, gal kiek daugiau.
„Kuo toliau, tuo tų medalių mažiau – jie vis sunkiau iškovojami. Kai buvau 12-os, iš varžybų parsiveždavau po 10 medalių. Kabindavau juos ant ragų, o dabar net nežinau – kažkur jie dėžėse yra. Rasčiau visus – močiutė visus juos kažkur kaupia. Visada, kai grįžtu, tai pirmas dalykas – medalį“, – šypsosi R.Meilutytė.
Močiutė – apskritai didelė Rūtos gerbėja, jos palaikymo komanda, patarėja. Ji žino apie visas Rūtos vaikystės išdaigas: ir kaip iš medžio buvo iškritusi, ir kaip šulinio dangtį ant kojos užsimetusi.
Šiltus santykius jos abi palaiko ir dabar – kaskart Rūtai grįžus namo, močiutė ją pasitinka su vaišėmis nukrautu stalu. „Būna jau prikepusi pyragų, ji gamina labai skanų kugelį. Dažniausiai grįžtu pavargusi, ji man daug klausimų užduoda, visada manęs labai laukia. Nors tenka tų pyragų ir atsisakyti... negalima“, – linksmai pasakojo Rūta.
Sportinė disciplina čia griežta, plaukikės kasdienybė – maždaug 7–8 valandos treniruočių per dieną: kasdien tenka eiti į dvi plaukimo, vieną jėgos treniruotę, treneriai negaili fizinio krūvio. „Plaukimas – tokia sporto šaka, kad vieną dieną praleidus jautiesi kaip praleidusi tris, kūnas atpranta“, – kalbėjo ji.
Rūta neslepia, emocinis nusiteikimas baseine ne ką mažiau svarbus nei fizinis. O rasti naujų jėgų ir motyvacijos po to, kai kažkas nepasisekė – ypač sunku. Todėl, kaip pati sako, buvo kilę minčių net viską mesti.
„Ypač po olimpiados buvo minčių, kad reikia pailsėti nuo sporto, o gal net ir mesti, manau, visiems pasitaiko minčių, kad atsikeli ir supranti, kad norėtum ką nors kito daryti, Tačiau mano meilė sportui laimi, džiaugiuosi, kad nepasidaviau. Kad išgyvenau sunkius momentus, esu dėkinga artimiems žmonėms, kurie man labai padėjo – be jų viskas būtų buvę daug daug sunkiau“, – 15min pasakojo sportininkė.
Ji neslepia, sunkiu metu buvo ir ašarų, ir apatijos, o mintis ir kūną apniaukusi depresinė nuotaika. Ir nors fiziškai ji buvo stipri, atlaikyti spaudimą išlikti geriausiai nebuvo lengva. Apie dėmesio kainą pasakoja ir pats filmas, ši linija jame labai svarbi.
Tačiau po visų sunkių etapų atsitiesusi R.Meilutytė merkdama akį retoriškai klausia – spėkite, kas sugrįžo?
Šiandien jos tikslas – Tokijo olimpiada 2020 metais, todėl visas jėgas ji bando sutelkti į tai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Filmo „Rūta“ VIP premjera: raudonu kilimu žengė garsūs svečiai ir į Lietuvą grįžusi Rūta Meilutytė
TAIP PAT SKAITYKITE: 15min studijoje – R.Meilutytė, R.Buožis ir R.Darulis: kaip gimė filmas apie Lietuvos auksinę žuvelę?
