Esate viena lietuviško „X faktoriaus“ teisėjų: griežta, teisinga, nepalenkiama. Kiek iš tiesų jūsų pačios matome šioje laidoje?
Kažkada vienas draugas pasakė, kad tai geriausias mano vaidmuo, kokį jis yra matęs. Tačiau aš nevaidinu kito žmogaus ir netgi nelabai suprantu klausimą. Juk negaliu būti teisėja bendraudama su drauge, su mama, su vaiku ar vyru, su padavėja ar pardavėja. Vienoks tu būni su dėstytojais, kitoks – su studentais. Visi mes atliekame tam tikrus skirtingus vaidmenis. Tai elementaru.
Ar nesudreba širdis, kai iš šiame šou dalyvaujančių vaikų atimate svajonę tapti scenos žvaigždėmis?
Sudreba, bet toks mano darbas. Jei ne aš, ten sėdėtų kita, kuri darytų tą patį. Kai sulaukiau daugybės komentarų, kad esu labai griežta ir žiauri, pradėjau atidžiau stebėti įrašus. Dabar galiu pasakyti (ir savo nuomonės neatsisakysiu), kad patys aštriausi žodžiai ir reakcijos būna kolegų, o ne mano. Tik kažkas nutikę su mūsų mentalitetu arba auklėjimas kaltas, nes daug kam atrodo, kad moteris taip kalbėti neturėtų.
Šapranauskas galėdavo pasakyti bet ką, Marijonas, aišku, dažniau būna linksmas, bet kritikos drėbtelti irgi nevengia. Tačiau visiems tai norma. Kaip ir pokalbių laidoje „Ginčas be taisyklių“: kai Kristupas Krivickas pertraukinėja pašnekovus, nors paskui nuolat gauna pastabų iš redaktorių, visi labai normaliai į tai reaguoja.
Bet kai vienoje laidoje jos kūrėjų buvau prispirta atrodyti dar griežtesnė ir aštresnė, dalyviams gal penkis kartus per filmavimą pakartojau, kad šiandien atlieku tokį vaidmenį ir juos provokuosiu, viena jų vis tiek sugebėjo mestelėti frazę, kuri mane tiesiog sužeidė. Diskutavome apie tai, kas yra šeimos galva, ir ji staiga pareiškė: „Man labai gaila jūsų vyro.“ Dirbau, dirbau ir staiga man pliaukšt per veidą! Pasidarė taip skaudu, kad trenkiau segtuvą ant žemės ir išėjau.
Tai kieno rankose valdžia jūsų namuose?
Dalijamės ja pakaitomis ir tai tikrai nepriklauso nuo uždarbio. Mes abu negalime pakęsti, kai mums kas nors mėgina vadovauti. Tik vyrams atrodo normalu, kad viskam diriguoja jie vien dėl to, kad yra vyrai, o aš manau, kad ne lytis lemia. Visų pirma turi būti autoritetas, tada – prašom!
Bet aš nesijaučiu nei žemesnė, nei kvailesnė, kad man reikėtų aiškinti, tarkim, kokiu tarifu skalbti – dieniniu ar naktiniu. Tai yra žema. Aš užsidirbu, kad galėčiau rinktis, kada man patogiau. Labai daug klaidingų stereotipų dar likę nuo sovietmečio. Reikia perauklėti visą kartą, kad nuo jų išsivaduotume.
Tik kaip man užauginti nestereotipinį vaiką, kai vyras linkęs jais vadovautis, – nors venas persipjauk! Norėčiau eiti lengviausiu keliu ir daryti taip, kaip man atrodo, bet šalia gi kitas žmogus, kuris turi savo nuomonę, kaip reikia daryti. Štai jums ir konfliktas.
Sunkus tas šeimyninis gyvenimas?
Labai sunkus. Tačiau galiu pasakyti, kad joks kitas vyras negalėtų su tokia, kokia dabar esu, gyventi, nes būnu reikli, itin jautri, su manimi reikia labai gražiai elgtis, nes greitai supykstu. Žodžiu, tokia princesė. Ir koks jis kartais bebūtų bjaurus (o mes šiuo klausimu labai panašūs), visais kitais atvejais yra tiesiog nuostabus.
Net draugėms mėgstu lyg tarp kitko pasigirti: „O maniškis viską savo rankomis sutaisė.“ arba „Jam nereikia priminti, kada šiukšles išnešti.“, arba „Vyras man gėlių neša ne rečiau kaip kartą per savaitę – vienos dar nespėjo nuvysti, jau kitos namuose žydi.“ Tad kai pagalvoju apie jo gerąsias savybes, pradedu save barti, kad kartais reikėtų karūną ir nusiimti.
Visą interviu rasite balandžio mėnesio žurnale „Laima“.
