Žinoma atlikėja nuo pat žinios apie griūvančią šeimą laikėsi pozicijos nekalbėti. Vis dėlto penkto vaiko besilaukianti Rūta Ščiogolevaitė išskirtiniame interviu 15min sutiko atskleisti, ką šiuo metu išgyvena, ar jos namuose groja muziką, ar scenos legendos dainų klausosi jos vaikai, ar ruošiasi grįžti į televiziją.
– Kodėl pasirinkote tylą?
– Šiuo metu nematau prasmės kalbėti. Jeigu suvoksiu, kad mano patirtis kam nors gali padėti, jeigu matysiu, kad tai prasminga, kalbėsiu. Dabar dar ne. Bet aš tikrai suprantu tuos žmones, kurie nori kalbėti, kaip dabar populiaru sakyti, plauti savo skalbinius. Jeigu jie nori taip elgtis, tegu, neturiu heiterio savyje.
– Tai kokį gyvenimo etapą dabar išgyvenate, kaip jaučiatės?
– Kaip aš jaučiuosi? Jaučiuosi gyvybinga, optimistiška, jaučiuosi kaip pavasarį. Pasakysiu sąžiningai – jaučiu, kad išgyvenu naują etapą. Jau seniai tokio pojūčio nejaučiau, nors nė velnio nežinau, kur tai veda, koks to bus rezultatas. Bet tą jausmą turiu.
Šiaip labai gražūs ženklai. Nesu prietaringa, bet tam tikrus ženklus, kai jie yra akivaizdūs, pradedi pastebėti. Šiame gyvenimo etape jaučiu tarsi globą ir pagalbą sunkiais momentais, tokią neįtikėtiną, kad galvoju, kaip čia nutiko, kad tokiais sunkiais momentais viskas taip išsirišo. Vertinu tai kaip naują etapą.
– Bet kokius pokyčius lydi lyg šiokia tokia baimė. Iš jūsų jos nejaučiu...
– Baimė? Aš, ko gero, daug daugiau jaučiau baimės praeitame etape negu šitame.
– Atleiskite, kalbate apie praeitį lyg jau būtumėte uždariusi duris?
– Aš kalbu apie etapus gyvenime. Jaučiu naują etapą, tad jums sakau, kad tame etape, kuriame buvo prieš tai – daug daugiau jaučiau baimės negu, sakykim, šiame etape. Kartais būna taip: „Na, kas blogiau gali būti?“. Lyg atsispyrimas nuo dugno...
Ypač kai pradedi jausti lyg subtilią jėgą – ir tave vis tiek kažkur paima nuo smailaus, aštraus kampo ir pasuka. Viduje pradedi jausti, kad ne viską gyvenime sukontroliuosi ir tada tų baimių mažiau lieka. Beje, čia labai krikščioniškas požiūris. Aš tikinti, bet nekatalikaujanti, kaip sakau. Man jau bent šiame gyvenimo etape nelabai rezonuoja, bet patiko kunigo mintis: „Žmonės labai nori viską sukontroliuoti“. Aš ir pati savyje tai jaučiu, ko gero, tai atsakomybės jausmas. Jį jaučiu labai stiprų.
Labai dažnai galvoju, ar tai mano kaltė, suku galvą, ką galėjau padaryti kitaip, kaip aš galėjau pakeisti ar padaryti geriau. Tie kunigo žodžiai įnešė ramybės ir padėjo atsikratyti baimės, kad ne viską gyvenime galima sukontroliuoti. Ne viskas tuo tavęs priklauso ir tam tikrus dalykus tu turi paleisti ir stebėti
– Ar jūs šitame etape priimate pagalbą?
– Taip, kaip niekada priimu visą pagalbą. Jeigu tik man ko reikia, nes šiaip esu labiau siūlanti pagalbą (juokiasi). Ne taip ir seniai išmokau daugiau pasakyti „ne“, atsisakyti kažkokių renginių, kad ir kaip kartais sunku būna. Bet kai tu turi daug vaikų, tai pradedi galvoti.. Beje, tai sunkus sprendimas, nes vaikai man apskritai sunki tema.
– Bet jūs susitaikiusi su situacija?
– Man sunku. Man sunku žiūrėti į pasaulio neteisybę. Kas yra Vėžiai, tai labai gerai supranta – mes vėliavos nešėjai esame. Nežinau, kiek čia susiję su Zodiaku, bet aš neturiu moteriško gudrumo, prisitaikymo, man nebūdingos šitos savybės. Aš tiesiai, labai aiškiai ir labai už tiesą.
Mane labai stipriai veikia ir pasaulio neteisybės – kažkas badauja, kažkas turi smurtinius dalykus... Karas, ligos, maras, badas – aš to nesuvokiu, sunkiai net galiu apie tai mąstyti. Tai atrodo tokia neteisybė.
Visą pokalbį apie muziką ir naują etapą žiūrėkite vaizdo įraše:
– Šiandien dieną pradėjau klausydamasi jūsų dainų. Bet tenka jungtis prieš 10 ar net daugiau metų įrašytas dainas. Kodėl yra ši pertrauka?
– Tiesą sakant, man įrašinėti dainas yra kažkoks siaubas. Man sunku savęs klausyti, esu absoliučiai koncertuojantis tipažas, ne įrašų žmogus. Man tai nei teikia malonumo, nei būnu patenkinta rezultatu. Niekada nesiveržiu įrašinėti, o veržiuosi koncertuoti.
Kita priežastis yra ta, kad man visada prioritetas buvo vaikai. Ir kai tenka rinktis, ar nueiti kur nors, kas nėra labai būtina, ar praleisti laiką su jais, visada nusveria tas antras punktas. Dažniau renkuosi laiką vaikams. Man atrodo, kol jie maži, reikia naudotis tuo laiku, o jau kai paaugs, prasidės draugai...
Nors viduje aš labai stipriai jaučiu savo pašaukimą. Ir tai kartais tikrai slegia.
– Kas slegia?
– Negalėjimas laisvai savęs išreikšti. Tai nereiškia, kad būni su vaikais ir galvoji: „Velnias, nenoriu sėdėti namie“, bet ilgainiui tai susikaupia ir tu suvoki, kad kūrėjui reikia rasti tos erdvės.
– Jums teko lipti į sceną tą dieną, kai žiniasklaida pranešė apie jūsų skyrybas. Po kiek laiko pertraukos ėjote koncertuoti?
– Ne, aš to nevadinu pertrauka. Tokio dalyko niekada nesu turėjusi. Tai būdavo veiklos praretinimas.
– Tai kiek tos muzikos dabar yra jūsų gyvenime?
– Tikrai mažiau nei norėčiau ir galėčiau. Bet jaučiu, kad esu iš vidaus užsitaisiusi. Labai apie tai galvoju, gal dėl to, kad amžius jau toks. Labai įdomus jausmas – aš pripratus save laikyti jaunosios kartos atlikėja, bet man 38 ir aš suvokiu, kad jau yra pirmieji metai, kai aš nebesu jaunoji, o jau ta, su patirtimi (juokiasi).
Ir aš nespėjau persiorientuoti, nes aš niekada taip nesijaučiau. Man iki šiol norisi sakyti, kokia garbė su kuo nors padainuoti, sudalyvauti. O kad aš jaučiuosi, kad kažkam garbė būtų su manimi, tikrai taip nesijaučiu.
