Tačiau ar tikrai yra tik vienas moteriškos moters standartas? Ar namų šeimininkė su prijuoste arba keturių vaikų mama negali būti moteriška? Šį stereotipą 1984 m. sugriovė medicinos mokslų daktarė, psichiatrė, rašytoja Jean Shinoda Bolen, kuri savo knygoje „Kiekviena moteris – deivė“ pristatė teoriją, jog kiekviena moteris yra unikali, tačiau visos savyje turi vienos ar kitos deivės savybių, kurias tiesiog reikia atskleisti.
Mitinių graikų deivių įvaizdžiais knygoje aprašomi skirtingi moterų archetipai, kuriuose atpažinus save, autorė pažada gilesnį savęs suvokimą ir gebėjimą pabrėžti savo privalumus slopinant trūkumus. Leidyklai „Alma littera“ išleidus šią knygą, moteriškumo, savęs atradimo ir pažinimo tema kalbamės su viena moteriškiausių lietuviškos scenos dainininkių Rūta Ščiogolevaite.
Moteriškumo paieškose – svarbus ir vyro vaidmuo
Pritardama knygos autorei R.Ščiogolevaitė teigia, kad moteriška moteris toli gražu neturi atitikti stereotipiško paveikslo. Atvirkščiai – kiekvienos moters stiprybė slypi kituose dalykuose, todėl moteriškumo paieškose svarbiausia klausyti savo intuicijos ir nepasiduoti kitų primetamoms tiesoms.
„Moteriškumas iš dalies yra skonio reikalas. Vienam moteriška yra mama, kitam – savarankiška ir nepriklausoma moteris. Stereotipiškai, daugumai moteriška moteris yra paklusni, nuolanki. Jos gudrumas tas, kad ji sugeba suvienyti, suklijuoti šeimą, santykius poroje. Man pačiai moteriškumo kriterijai yra trys: išvaizda, charakteris, elgesys. Jei būčiau vyras, man patiktų ne liesos, manekeniškų figūrų moterys. Moteriška moteris man, visų pirma, yra sveika moteris, žinanti savo privalumus, norus, nekompleksuota, gerbianti save ir reikalaujanti to iš aplinkinių“, – sako R.Ščiogolevaitė.
Dainininkė pabrėžia, kad labai svarbų vaidmenį atskleidžiant stipriąsias moters puses atlieka ir šalia jos esanti antra pusė. Nors moteris ir gali atrasti savo moteriškumą būdama vieniša, jis skirsis nuo moters žydėjimo tuomet, kai ji yra įsimylėjusi.
„Manau, kad tik tikras vyras sugeba iki galo atskleisti moterį. Ji turi būti mylima, laiminga, patenkinta, jaustis saugi. Ne veltui moteris, kuri jaučiasi mylima, pražysta kaip gėlė, spinduliuoja moteriškumą. Nuo gebėjimo pažinti save priklauso ir moters elgesys, ir bendravimas su vyru, vaikais, ją supanti aplinka“, – teigia dainininkė.
Moteris – namų tvarkytoja, šeimininkė, karjeristė, mama
Jei prieš penkiasdešimt metų ant moters pečių laikėsi visi namų kampai, šiandieninė moteris, kuri yra emancipuota, tų pareigų turi dar daugiau. Ironiška, tačiau išsikovojusios teisę siekti karjeros ir būti vertinamos taip pat kaip vyrai, moterys neprarado savo šeimos pareigų ir šiandien yra atsakingos beveik už visas gyvenimo sritis. Pasak R.Ščiogolevaitės, toks požiūris į moterį labai priklauso nuo šeimos, kurioje augo vyras, auklėjimo.
„Problema ta, kad iš moters tikimasi, jog ji viską suspės ir viską mokės. Yra tekę girdėti, kad moteris turi būti ir šeimyniška, ir nepavargti, ir vyro laukti, šeimą maitinti, rodyti meilę, daryti valgyti ir taip toliau. Negalima nueiti į kraštutinumus: jai reikia ir miego, ir savęs realizavimo, ir laisvalaikio, ir pasisekimo darbe. Jei vyro šeimoje to buvo reikalaujama iš mamos, tokį požiūrį pakeisti bus sunku“, – savo mintimis dalinasi R. Ščiogolevaitė.
Moteriškumas, jo suvokimas ir buvimas jame skiriasi ne tik nuo kiekvienos moters, jos vyro, bet ir, kaip rašo knygos „Kiekviena moteris – deivė“ autorė Jean Shinoda Bolen – nuo moters gyvenimo etapų, atskleidžiančių vienos ar kitos graikų deivės savybes.
Jos teigimu, augdamos moterys yra tarsi Persefonės – amžinai jaunos, nepažįstančios savęs ir atsiduodančios mamos valiai, vėliau renkasi Heros ir Demetros – žmonos ir motinos – kelią arba siekia tapti nepriklausomos tarsi Hestija ar Atėnė.
Visgi, nekyla dvejonių, kad vienas didžiausių lūžių, susijusių su moteriškumu, įvyksta moteriai tapus mama. R. Ščiogolevaitė teigia, kad nors gimęs vaikas turėtų sustiprinti moteriškumą, kartais nutinka priešingai.
„Moters gyvenime tapus mama atsiranda daug rūpesčių, jai užkraunama labai daug vaidmenų. Šioje situacijoje moteris turi žinoti savo vertę. Jei jos savivertė iš prigimties yra aukšta, ji sugebės išsireikalauti, kad su ja būtų elgiamasi pagarbiai. Jei jos savivertė nėra didelė, tuomet ji priims tokį elgesį kaip savaime suprantamą ir normalų. Čia gali padėti ir partneris, kuris sugebės bendradarbiauti ir pakelti moters savivertę, pasakyti, kad ji verta daugiau“, – sako Rūta.
Svarbu atrasti savo moteriškumą
Pasak R. Ščiogolevaitės, auginti vaikus ir puoselėti šeimą tikrai nėra vienintelis laimingos ir moteriškos moters receptas. Tačiau kartais moterys karjeros pagalba bando kompensuoti tai, ko trūksta iš prigimties. Darbas joms atstoja saugumo jausmą, jos jaučiasi gerbiamos, išklausomos. Pasak dainininkės, ambicinga karjera tikrai nepaverčia moters vyriška. Svarbiausia, kad ji darytų tai, ko nori, o ne blaškytųsi ir darbu bandytų pridengti kažką, ko negauna šeimoje.
„Man patinka, kad egzistuoja įvairovė: vieni orientuojasi į žaismingumą, kiti – į romantiką. Džiaugiuosi, kad į sceną visi įneša skirtingų spalvų. Taip pat ir gyvenime. Aš manau, kad kiekvienai moteriai verta atrasti, ką moteriško ji turi, ir nebandyti prisitaikyti prie štampų. Kiekviena moteris jaučia, kas jai yra natūralu, savita, kiekviena turi savo moteriškumo spalvas. Jei kažkas tinka vienai moteriai, nebūtinai tai bus natūralu kitai, ir jokiu būdu nereikia lygintis ir kopijuoti. Atvirkščiai – reikia išsivaduoti iš stereotipų ir ieškoti savo moteriškumo rinkinio“, – sako dainininkė R.Šiogolevaitė.
Panašią mintį gvildena ir minėtos knygos autorė Jean Shinoda Bolen. Pasak jos, tai, kas skatina veikti ar net visiškai įtraukia, varo į neviltį ar teikia pasitenkinimą vienoms moterims, visiškai priešingai gali veikti kitas. Būtent dėl to svarbus kiekvienos moters autentiškumas ir išskirtinumas.
Tuo metu, anot R. Ščiogolevaitės, būdama scenoje ji niekada nebando specialiai pabrėžti ar paslėpti savo moteriškumo ar atitikti tam tikrų kriterijų, o artistų, nesvarbu moterų ar vyrų, unikalumą ji visada matė kaip privalumą.
