Abiem ši santuoka jau ne pirmoji, todėl ir padžiazuoti galima drąsiau – supainioti Linos ir Mariaus su kitais jaunavedžiais buvo neįmanoma. Pora atrodė išties originaliai: raudona Linos suknelė traukė akį, o dar kai jaunikis šventės dieną pasipuošti nusprendė melsvu švarku ir geltonais šortais – žiūrint į juos tiesiog negalėjai nesišypsoti.
„Juk vasara! Nuo gegužės iki spalio niekuomet nedėviu ilgų kelnių“, – 15min rimtu veidu dėstė Marius. „Net ir per vestuves...“ – pratęsdama mintį šyptelėjo Lina.
Raudoną suknelę vestuvėms ji įsigijo mėgstamoje parduotuvėje Rygoje. Specialiai jos ir neieškojo, tiesiog pamačiusi nusprendė – puikiai tiks svarbiai šventei. Kaip pati sako, norėjo tokios, kuria galėtų pasipuošti ir antrą kartą. „Man ši suknelė patiko, todėl pagalvojau – kodėl gi neapsivilkti raudonos vestuvių dieną? O tuomet jau ir Marius derinosi prie manęs“, – pasakojo Lina.
Dangaus žydrumo švarką Marius įsigijo dar praėjusį mėnesį Harlemo centre, Niujorke, šalia garsiojo Apolo teatro. Vėliau, jau Lietuvoje, atrado patikusius geltonus šortus. Prie viso šio ansamblio priderino baltus, kaip pats sako – šventinius, marškinius, tačiau kaklo puošmenos, net ir varlytės, atsisakė, juokaudamas, kad „visų tų varliagyvių nemėgsta“.
Į Rotušę jaunavedžiai atvyko abu avėdami sportinius batelius. „O jei neįleis į Rotušę?“ – dar prieš ceremoniją iškėlė klausimą Marius. „Nieko tokio, tuomet eisime basomis“, – nuramindama vyrą sukikeno Lina.
Apelsinų ir migdolų žydėjimo metas
Kalbant su Lina ir Mariumi, rodos, net jauti ore tvyrančią meilę, tą organišką ryšį: jei vienas pradeda mintį, kitas pabaigia, jei vienas šypteli, pakyla ir kito lūpų kampučiai.
Lina ir Marius pažįstami ne vienus metus, tačiau jausmai tarp jų blykstelėjo ne taip ir seniai. Kaip patys sako, meilės istorija užsimezgė praėjusių metų rudenį, nors netrukus kone choru patikslina – užsimezgė ji veikiausiai jau gerokai anksčiau, tačiau iškart dar nebuvo prasikalusi.
Jiedu vienas kitą ilgai laikė kolegomis, kaip kolegos susitiko ir prieš šešerius metus Italijoje, Bolonijoje vykusioje jubiliejinėje, 2011 metais vykusioje 50-ojoje vaikų knygų mugėje, ten abu lankėsi kaip vaikiškų knygų dailininkai.
„Ta kelionė buvo dalykinė, susijusi su darbais, ten dalyvavo daug įvairiausių rašytojų, dalininkų. Tuomet abu laisvalaikiu vaikščiojom po miestą, kalbėjomės. Taip ir išsikalbėjome – pasirodo, atradome daug bendro: kad šunis tokius pat auginame, kad mūsų vaikams tiek pat metų, daug visko“, – 15min pasakojo Marius.
Jam pritarė ir Lina, sakydama, kad juos visuomet siejo darbinis santykis: kartu lankydavosi bendruose renginiuose, kartu įvairiose dirbtuvėse dalyvaudavo, vis susitikdavo, pabendraudavo, tik vėliau tie jausmai, po Italijos, palaipsniui ėmė augti, o pastarąjį pusmetį tapo itin stiprūs.
Kalbėdami apie pažinties pradžią, jiedu abu tą laiką įvardija kaip „apelsinų ir migdolų žydėjimo metą“. Jų vestuvių dieną, birželio 10-ąją, gamta lepina dar gausesniu žydėjimu. Būtent dėl to pora vestuvėms pasirinko vasaros pradžią. O ir šiaip gamtoje smagiau – ar basomis pievoje šokti, ar po medžiu atsipūsti prisėsti.
„Vestuvių datą rinkomės pagal grožį. Norėjome, kad oras būtų gražus, kad aplink žaluma lepintų. Užsidaryti restoranuose – menkas džiaugsmas. Mes svajojome apie šventę namų kieme ant žolės“, – pasakojo Marius.
Vestuvių organizacija Lina ir Marius rūpinosi patys. Tačiau šiandien pripažįsta – norint viską padaryti pagal savo įgeidžius – užtrunka.
„Daug dalykų palikome paskutinei minutei. Galvojome, kad mažiau reikalų bus, o dabar jaudinamės, ar viskas pavyko taip, kaip norėjome“, – sakė Lina.
Aprangos kodas – iš 50 pilkų atspalvių
Kadangi patys jaunavedžiai atrodė itin ryškiai, tiek šventės puošyboje, tiek įvairiose detalėse pora stengėsi neperspausti su spalvomis. Net svečių paprašė šventei rinktis baltos ir juodos spalvos drabužius. Kaip Marius juokavo – svečius informavo, kad rinktųsi kuriuos nors iš 50 pilkų atspalvių.
„Kadangi – vasara, erdvę puošėme natūraliomis gėlėmis, medžių šakomis, taip pat – savimi, draugais“, – kalbėjo Laura, o Marius pridūrė, jog šiltnamyje pasodino ir visokių gėlių, ir gražgarsčių, ir šalavijų, žemuogių. „Draugai žadėjo atsivežti baltų didelių balionų, prikabinsim žvakių ir gana. Šįkart fejerverkų neturėsim, o ir artistų iš Prancūzijos nekvietėm“, – šmaikštavo Marius.
Pradėję vestuves ceremonija Kaune pora vėliau pajudėjo link Vilniaus. Kaunas – gimtasis Linos miestas, čia gyvena nemažai giminaičių, draugų. Jų teigimu, ir Civilinės metrikacijos skyrius vizualiai patrauklesnis nei sostinėje, todėl 3:0 šiame raunde Vilnių nurungė Kaunas.
„Sujungsime du miestus. Pradėsime švęsti Kaune, galiausiai keliausime į Vilnių. Į vakarinę dalį pakvietėme apie 30 artimiausių žmonių. Tuos draugus, kurie iki šiol dar nieko blogo nepridarė“, – kalbėjo Marius.
Po vestuvių Lina nusprendė nekeisti pavardės ir pasiliko savo mergautinę Dūdaitės pavardę. Išgirdęs Linai užduotą klausimą apie pavardę, sukluso ir Marius: „Būtų etiška ir manęs paklausti.“
Tad kokią pavardę po vestuvių renkasi Marius Jonutis? „Prisipažinsiu, svarsčiau galimybę pasikeisti pavardę ir tapti Dūda – labai graži lietuviška pavardė! Bet galiausiai supratau, kad reiks keisti šimtus dokumentų, o tai vargina, per daug sudėtinga biurokratija“, – sakė.
Svarbią progą jiedu įprasmino juvelyrės Marytės Dominaitės kurtais sidabro žiedais.
Žiedas su meškiukais
Originalų žiedą Marius įteikė Linai ir sužadėtuvių proga. Praėjusių metų rudenį, po savaitės draugystės jiedu drauge sukosi virtuvėje. Kaip Marius sako, kartu gamino plovą, ir tuomet jis nusprendė, kad viskas, laikas piršlyboms. „Įteikiau Linai virtuvėje žiedą ir paklausiau, ar tekės už manęs.“
„O kadangi žiedas buvo su meškiukais, pagalvojau, kad Marius juokauja. Nemanydama, kad čia rimta, sutikau. O pasirodo....“ – juokiasi Lina.
„Lina labai mėgsta meškiukus, turi visą jų kolekciją. Neseniai net aplankė meškiukų meškiuką – Niujorko bibliotekos vaikų skyriuje esantį tikrą Mikę Pūkuotuką“, – su šypsena kalbėjo Marius.
Jau netrukus po vestuvių jaunavedžiai išvyks pailsėti, medų jie ketina kopinėti Gruzijoje, abu nori aplankyti kalnus.
Jų santykiuose viskas, rodos, lengva kaip ant debesies. Kai norisi tiesiog užsimerkti ir plaukti laikantis srovės.
