Daug žadanti pradžia
Kalbėdamas su 15min Šarūnas Banevičius iš pradžių prisiminė kanalo „SharaBanai“ atsiradimo istoriją. Pasakojo tuo metu kaip tik išgyvenęs nežinomybės etapą – karantinas tęsėsi, darbų nebuvo, santaupų mažėjo.
„Įsivaizduokime situaciją – aktorius vardu Šaras sėdi po medžiu ir supranta, kad ką tik pastatė spektaklį pats už savo lėšas, dar skolinosi, bet tada prasideda korona ir viską uždaro. Sėdžiu po medžiu ir nežinau, ką veiksiu nei rytoj, nei poryt, nei užporyt. Nežinau nieko, tik kad turiu porą šimtų eurų kišenėje, kurie kažkada baigsis, nes tuo metu televizijoje nedirbau ir visos mano investicijos buvo į teatrą“, – prisiminė Š.Banevičius.
Būtent tuo sudėtingu laikotarpiu Šarūnas ir sulaukė lemtingo vieno pažįstamo skambučio. Žmogus, kurio tapatybės aktorius dabar minėti nenori, pateikė tuo metu viliojančiai nuskambėjusį pasiūlymą.
„Tam aktoriui, kuris nežino, ką daryti, kaip valgyti, sako: žiūrėk, mes įkūrėme firmą, gal tu norėtum bendradarbiauti ir kurti turinį. Sako, sukursim kartu internetinį kanalą, pavadinsi, kaip nori, ir važiuosim. Mano sąlyga iškart buvo paprasta – ar aš gausiu už tai pinigų ir ar galėsiu daryti tai, ką noriu. Jiems viskas tiko, sako, tu darai, ką nori, kuri turinį, o mes kiekvieną mėnesį mokame tam tikrą pinigų sumą.
Dar paklausiau, ar galiu pasikviesti žmonių – muzikantą, operatorių, visą normalią komandą. Nes iškart pradėjau galvoti, kad jei noriu kažką daryti, tai noriu kokybiškai, ne bet kaip, nors jie galbūt įsivaizdavo, kad aš tik anekdotus pasakosiu. Bet sutiko. Dar vienas natūralus klausimas – ar tiems darbuotojams atlyginimą mokėsite jūs, o gal man iš savo reikės? Atsakė, kad mokės jie. Okey, skamba kaip rimta prodiuserinė firma, tai važiuojam“, – pasakojo Š.Banevičius.
Šarūnas neslepia, kad tarpusavyje nebuvo pasirašyta jokia bendradarbiavimo sutartis – dabar jis elgtųsi kitaip, bet tuomet atrodė, kad sutarties nereikia, nes bendradarbiavimas grįstas pasitikėjimu.
Sustabdė bendradarbiavimą
Toks sklandus bendradarbiavimas su užsakovais tęsėsi apie pusmetį. Tiesa, Šarūnas pripažįsta ne kartą sau kėlęs klausimą, ar jo komandos kuriamas turinys yra geras. Tačiau „SharaBanai“ kūrė taip, kaip suprato, kaip jiems atrodė geriausia, pasidavė kūrybiniams ieškojimams.
„Natūralu, kad nekūrėme masėms ir taikėme į tokią auditoriją, kurią galbūt sunkiau taip greitai surinkti, bet ji yra svaresnė. Tokia buvo mūsų sudėtinga taktika, bet mes niekada ir nenorime eiti lengviausiu keliu“, – paaiškino Š.Banevičius.
Vis dėlto Šarūno komandą rėmusios įmonės jų kuriamas turinys ėmė nebetenkinti. Aktorius spėja, kad taip greičiausiai įvyko todėl, kad jis nedavė norimos grąžos. Čia Š.Banevičius trumpai nupasakojo ir kaip veikia juos rėmusi įmonė – ji internete valdo net ne vieną kanalą, o jos pelnas priklauso nuo vaizdo įrašų peržiūrų: kuo daugiau jų surenki, tuo daugiau reklamų žiūrovai peržiūri, o iš reklamų ateina ir pinigai.
Pašnekovas sako, kad žinią, jog užsakovai nebenori su jais dirbti ir jų remti, priėmė ramiai: „Jiems nepatiko, ką darome nes, o mums nepatiko, kaip dirbo jie – skirstomės ir gyvenam toliau.“ Čia istorija galėjo ir pasibaigti, bet tai toli gražu – dar ne pabaiga. Netrukus Šarūnas suprato susidūręs ne su rimtais verslininkais, o su, kaip jis pats vadina, „marozais“. Šis žodis tolimesniame pasakojime nuskambės dar ne kartą.
„Labai skirtingai marozai traktuojami – pavyzdžiui, Kaune taip vadiname banditaujančius žmones su treningais, o Vilniuje marozai gali būti netgi ir politikoje, teisėsaugoje ar šou pasaulyje. Marozas yra kenkėjas, kuris dažniausiai nelabai turi smegenų, bet nori labai daug pinigų. Ir, deja, kūrėjai labai dažnai susiduria su tais vadinamais marozais“, – įžvalgomis dalijosi Šarūnas.
Panoro pasisavinti ir vaizdo įrašus, ir pavadinimą
„Ką daro du žmonės per skyrybas? Bando išsidalinti turtą – vyras susirenka savo kojines, televizorius, meškeres, žmona irgi kažką pasilieka. Tai aš supratau, kad su firma reikia išsiskirti diplomatiškai, pasiimti tai, kas mūsų“, – tolimesnę įvykių seką pasakojo Š.Banevičius.
Vis dėlto išsiskirti diplomatiškai nepavyko. „SharaBanai“ komanda sulaukė akibrokšto – išgirdo, esą virš 30 jų sukurtų vaizdo įrašų, tarp kurių serialai, parodijų laidos, muzikinis klipas ir kt., priklauso ne jiems.
„Stengėmės, kad turinys būtų kuo kuo įvairesnis, prie kiekvieno vaizdo įrašo prisidėdavo apie dešimt žmonių – profesionalus muzikantas, operatorius, montuotojas, grimuotojai, aprengėjai. Ir staiga tie marozai nusprendė, kad tai yra ne tų žmonių turinys, o jų“, – piktinosi Šarūnas.
Įmonė vaizdo įrašų priklausomumą jiems įrodinėjo sąskaitomis faktūromis – esą jei už vaizdo įrašus buvo sumokėta, jie jau automatiškai priklauso jai, nepaisant to, kad sutarčių nėra. Dabar Š.Banevičius suvokia, kad tai, jog nepasirašė sutarties, buvo ir jo klaida.
Visgi teigia suprantantis ir savo, kaip kūrėjo teises: „Manau, kad kiekvienas autorius žino, kad tai, ką jis sukuria, priklauso jam, nebent yra kažkokia bendradarbiavimo sutartis, kur nurodyta kitaip.“
Negana to, įmonė panoro pasisavinti ne tik vaizdo įrašus, bet ir jiems kurtą muziką. Pasak Šarūno, juos kūręs kompozitorius sulaukė skambučio. „Jam pasakė – atsiųsk visas dainas ir tada gausi pinigus. O kas bus, kai atsiųsiu? Tu negalėsi naudoti. O kodėl negalėsiu naudoti savo dainų? Todėl, kad jos bus mūsų, nes mes sumokėjom.“
Š.Banevičius pasakojo, kad „SharaBanai“ kanalas buvo įkurtas ne tik „YouTube“ bet ir „Contribee“ platformoje. Pastarojoje per kelis mėnesius susirinko daugiau nei pusšimtis rėmėjų, komanda džiaugėsi tokia sėkme. Tačiau šioje istorijoje aptariama įmonė, pasak Šarūno, panoro pasisavinti ir „Contribee“ paskyrą su „SharaBanai“ pavadinimu, o tuomet joje publikuoti su ikituometiniu turiniu visai nesusijusius įrašus.
„Staiga marozas nusprendžia, kad tie visi rėmėjai irgi jo, nesvarbu, kad dalis jų galbūt yra mano giminės, draugai, pažįstami, kurie norėjo palaikyti. Juokingiausia, kad sugalvojo pasisavinti mano vardą ir pavardę, nes „SharaBanai“ kilo būtent iš jų, ir ten dėti savo turinį, apsimesti, kad nieko neįvyko. Lygiai tą patį pasakė „Contribee“ vadovams – „SharaBanai“ neužsidarė, tiesiog Šaro ir jo chebros nebus, nuo šiol ten bus toks kaimietis žvejys ar dar kažkas“, – stebėjosi Š.Banevičius.
Pasitelkė psichologinį smurtą, prireikė greitosios
Visgi ši istorija, Šarūno teigimu, turi ir dar vieną nemalonų atspalvį. Aktorius tikina pirmą kartą gyvenime susidūręs su psichologiniu smurtu, jį patyrė ir kiti komandos nariai.
„Tie marozai gal savaitę laiko mus atakavo skambučiais, žinutėmis – nuo grasinimų smurtu iki „jūs nevykėliai“. Dabar savo kailiu visa tai patyriau ir, galvoju, reikės iš tų žinučių padaryti kažkokią instaliaciją, nes pas mane kompanijoje yra aktorius Deividas Breivė, kuris dar ir puikus dailininkas. O ir visos žinutės yra išsaugotos, jei sugalvotų mus apkaltinti šmeižtu“, – patikino Š.Banevičius.
Šarūnas atviras – į juos nukreiptas psichologinis smurtas buvo pasibaigęs net greitąja: „Nes mes, aktoriai, esame jautrūs žmonės ir kartais neatlaikome tokių psichologinių smūgių. Vos ne kiekvieną vakarą buvo atskirai kiekvienas puolamas, pylėsi kaltinimai, šmeižtas. Iki tokio lygio, kad supranti, jog jie ne tai kad nepasiruošę išsiskirti taikiai, bet nori mus sužlugdyti, pakenkti, sugadinti reputaciją.“
Šarūnas neslepia ir anksčiau susidūręs su verslininkais, kurie susivilioja galimybe lengvai užsidirbti ir į tai įtraukia menininkus. Tačiau, kaip sako, šis kartas ypatingas, nes žmonės ne tik ignoruoja autorių teises, bet ir pasitelkia psichologinį terorą.
„Įsivaizduoju, kas nutiktų, jei mano vietoje būtų jaunas žmogus, tik ką baigęs akademiją ar muzikalkę, ir prisistatytų tas marozas.
Aišku, kai kurie žmonės žymiai gudresni, iškart ateitų su sutartimi ir prašytų parašų. Aš dar buvau patiklus, pasitikėjau žmonėmis –paskambino pažįstamas, tai net nekilo mintis rašytis sutarties, nekėliau tokių klausimų“, – apgailestauja aktorius.
Konsultavosi su AGATA, teisininkais ir prodiuseriais
Š.Banevičius dėl situacijos kreipėsi ir į autorių, atlikėjų ir leidėjų teises ginančią AGATA – tikslinosi, ar norint, kad mokėtus atlyginimus kaip įrodymą pasitelkianti įmonė nepasisavintų turinio, būtina jį užregistruoti.
„Bet paaiškino, kad viskas, ką sukuri, automatiškai priklauso tau. Sutarties nebuvo, bet tavo teises valstybė automatiškai saugo – tikrai nereikia specialaus popieriaus, kad esi kažką sukūręs“, – AGATA atsakymą citavo Šarūnas.
Š.Banevičius įsitikinęs: tokios įmonės kaip ta, su kuria susidūrė jo komanda, neišmano įstatymų arba tikisi, kad jų neišmanys kūrėjai. Todėl visiems autoriams jis pataria ne vadovautis nuogirdomis, o iškart kreiptis į institucijas.
„Norėčiau padėkoti AGATA, nes labai profesionaliai dirba, o tie marozai tegul rėkia nesąmones. Jie galvoja, kad už pinigus nusipirksi viską – nori pasiimti vaizdo įrašus, kuriuos aš parašiau, režisavau, ištraukti kūdikį iš gimdos net nenupjovę virkštelės. Negali taip būti. Valstybė gina kūrėjų, ne marozų teises, ir tai labai gerai, nes jau buvau išsigandęs, bet supratau, kad valstybė ir AGATA – kūrėjų pusėje“, – pasidžiaugė Šarūnas.
Š.Banevičius apie situaciją papasakojo ir teisininkams, ir prodiuseriams. Tiesa, vienas ilgametis prodiuseris, šou versle dirbantis jau ne vieną dešimtmetį, aktoriui dėstė, kad ši situacija – tarsi užburtas ratas.
„Kaip jis aiškino, pagal autorines teises tai yra mūsų kūriniai, bet kadangi užsakovai yra juridiniai asmenys, jie turi teisę mus duoti į teismą ir sakyti, kad tai jų nuosavybė. Tačiau kaip pasakojo prodiuseriai, dažniausiai tie teismai niekur nenueina.
Teisme jiems reikėtų įrodymų, liudininkų, kurie galėtų pagrįsti faktą, kad tarp įmonės ir kūrėjų buvo kažkoks susitarimas. Tačiau mūsų atveju nebuvo net žodinio susitarimo, tad jei vyktų teismas, mes, aišku, jį laimėtume“, – kalbėjo Š.Banevičius.
Nuo pasisavinimo pavyko apsaugoti ir „SharaBanai“ vaizdo įrašuose skambėjusią muziką – kad nebūtų pretenzijų, garso takelius kompozitorius užregistravo LATGA.
Pradžia nuo nulio
Nors teisiškai vaizdo įrašai ir priklauso Š.Banevičiaus komandai, vis dėlto atgauti „SharaBanai“ kanalo nebepavyks – prieigą prie paskyros turi juos rėmusi įmonė, be to, praėjus porai dienų po 15min pokalbio su Šarūnu, visi vaizdo įrašai iš čia buvo ištrinti. Nors iš pradžių buvo tartasi kitaip – „SharaBanai“ kanale turėjo pasirodyti paskutinė pirmo lietuviško serialo apie gėjų porą „Tomas myli Domą“ serija kartu su paaiškinimu, kad komandos turinys nuo šiol bus pasiekiamas kitur.
Dėl minėtų aplinkybių ši serija pasirodė jau naujame Š.Banevičiaus „YouTube“ kanale ir „Contribee“ paskyroje pavadinimu „SharaBanai sukasi“. Aktorius neslepia – dabar jie viską pradeda praktiškai nuo nulio.
„Liūdna, bet tikimės, kad gerbėjai pereis į mūsų naują kanalą. Labai svarbu, kad jie suprastų, kodėl taip nutinka, kad turi išsikraustyti iš savo namų. Bet nors namus palieku, vaikus išsinešu. Pasibandėme su tais žmonėmis, o dabar norisi pradėti šviežiai ir be marozų“, – kalbėjo Š.Banevičius.
Šarūnas perspėja, kad tokių, nuo kurių jau kartą nukentėjo, į savo komandą daugiau nebepriims – nuo šiol čia dirbs tik kūrybą vertinantys ir autorių teises išmanantys žmonės.
„Kanalą noriu padaryti labai draugišką ir norime kurti turinį, kokio niekas nekuria. Toliau tęsime tokių keistų serialų kaip „Anonimai“ ar apie gėjus gamybą, darysime pastarojo antrą sezoną apie lesbietes, turime idėją kurti kelionių laidelę apie santykius – planuojame pakeliauti su žmona po Latvijos pajūrį. Taip pat galvojame apie lietuviško kino parodijas...
Gal skamba labai utopiškai, bet ambicija – lietuviškas „Netflix“, kad būtų galima rasti kiek įmanoma daugiau turinio. Duodame sau metus, pradedame nuo nulio, todėl būtų labai faina, jei atsirastų rėmėjų (tik ne marozų), tinka ir mažos sumelės. Bandysime taktiką – neįsileidžiame bet kokių žmonių, netikime pasakomis, netgi tarpusavyje pasirašome bendradarbiavimo sutartis, o jei kils klausimų, iškart į AGATA.
Tikimės, su visų pagalba „SharaBanai“ suksis“, – šyptelėjo Š.Banevičius ir užsiminė, kad naujų projektai turėtų pasirodyti jau liepos pradžioje.
Išmoktos pamokos
Šarūnas sako ilgai galvojęs, ar verta viešinti šią situaciją, nes jam nepriimtinas skandalų eskalavimas viešai taip siekiant kažkam pakenkti, atkeršyti. Todėl jis nusprendė neatskleisti konkrečių pavardžių ar įmonių, o istorija pasidalino tam, kad kiti iš jos galėtų pasimokyti.
Pats tikina nemažai išmokęs. Pripažįsta, kad klaidų padarė ir jis – buvo pernelyg naivus, nepasirašė sutarties. Dabar tų klaidų užtikrina nekartosiąs.
„Ir kitiems, ypač jauniems, norėčiau patarti – neapsigaukite iliuzija, kad kažkokie draugai skambina. Visgi tikri draugai yra tikri draugai – tie, kurie visą laiką būna šalia, o ne tie, kurie kažkada paskambina ir pasiūlo kartu daryti biznį.
Įsitikinkite, kas skambina – ar tai žmogus iš kūrybos aplinkos, ar kažkoks statybininkas, staiga nusprendęs tapti direktoriumi. Jei žmogus visiškai nesusijęs su kūryba, jam nesvarbus teatras, muzika, neįsileiskite jo. Rašykitės sutartis, išsiaiškinkite iki galo, galvokite ne apie mėnesį, o apie metus į priekį, nes gali nutikti taip, kad ateis marozas, duos pinigų, o po to staiga nebeduos ir nuspręs, kad viskas jo.
Tada iš esmės apsiginsi, bet kai patirsi psichologinį smurtą, tas yra svarbiau. Taip labai lengvai galima numušti jauno žmogaus entuziazmą. Gerai, kad mes turime skūrą, sukandę dantis važiuojam iš naujo, bet jei jaunam žmogui kartos „tu nevykėlis, nieko nesugebi, per tave bankrutavom“, tai gali privesti prie labai liūdnų pasekmių“, – svarsto Šarūnas.
Š.Banevičius perduoda linkėjimus tiems prodiuseriams, su kuriais nuveikė daug gerų darbų, o tiems, kurie neišmano kūrybos, pataria į ją geriau nelįsti.
„Būna žmonių, kurie nuo mažų dienų svajoja užaugę būti direktoriais, nesvarbu, kad nieko nemoka. Tokių direktorių esu matęs ne kartą, o kas keisčiausia, jie labiausiai lenda į kūrybą – gal jiems atrodo, kad ten begalė pinigų, raudoni kilimai susuka smegenis. Bet geriau palikite tai tikriems prodiuseriams, o jūs, marozai, eikite pardavinėti padangas.
Turėjau daug patirčių su marozais prodiuseriais ir daug girdėjau situacijų, kai pasiūlo didelį projektą, ant jo pasistatai dvejų metų biudžetą, meti visus darbus, nes tikiesi, kad iš to gyvensi porą metų, o praeina pusmetis, lieki ant ledo ir dar tave apkaltina.
Aišku, nenoriu absoliutinti, yra labai fainų projektų, prodiuserių, pas kuriuos mielai einu arbatos, kurie paskambina, kai niekas nepaskambina. Bet nesididžiuoju tais darbais, kurie padaryti su marozais. Daug galvoju apie juos, bandau atleisti, palinkėti, kad pasimokytų, daugiau taip nedarytų“,– kalbėjo Šarūnas.
Šiandien Š.Banevičius džiaugiasi, kad po tokių įvykių per ganą trumpą sulaukė labai daug palaikymo – kas siūlė nemokamą teisinę pagalbą, kas dalinosi savo pačių patirtimi. O ir rėmėjų naujame kanale sparčiai daugėja.
„Nesijaučiame vieniši. Smagu, kad paskambina žmonės ir klausia, gal gali kažkuo padėti. Ir tai net ne giminės. Todėl to pozityvo jau daugiau. Galbūt taip ir reikėjo“, – pozityvia gaida pasakoti istoriją baigė aktorius.
AGATA: „Jokia faktūra ar mokėjimo patvirtinimas nėra pakankami autorių teisėms įgyti“
15min dėl situacijos kreipėsi ir į pačią AGATA. Š.Banevičių šiuo klausimu konsultavusi direktorės pavaduotoja Martyna Gudaitė-Gulbinienė patikino, kad jei nebuvo susitarimo, turinio autorių teisės iš tiesų priklauso kūrėjams.
„Autorių teisių praktikoje jokia faktūra ar mokėjimo patvirtinimas nėra pakankami autorių teisėms įgyti. Susitarimuose dėl autorių, atlikėjų teisių būtina detalizuoti, kokios teisės, kokiems panaudojimams, kokiam laikotarpiui, kokiai teritorijai yra perduodamos ir tai turi būti suderinta raštu (to reikalauja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas). Šioje situacijoje, mano žiniomis, viso to nebuvo. O kur nėra detalaus autorinio sutarimo – ten nėra ir teisių perdavimo“, – komentavo M.Gudaitė-Gulbinienė.
Pasak AGATA direktorės pavaduotojos, šis išaiškinimas galimai būtų kitoks, jei egzistuotų aplinkybės ar dokumentai, pagrindžiantys, kad tarp įmonės ir kūrėjų įvyko susitarimas ne tik dėl darbų atlikimo, bet ir dėl autorinių teisių.
