Portalui Žmonės.lt S.Fleišer pasakoja apie 11 metų kurtą gyvenimą Maskvoje, dalijasi įžvalgomis apie baimės sustingdytą Rusijos visuomenę ir sudėtingą grįžimą bei prisitaikymą Lietuvoje.
– Sandra, prasidėjus karui Ukrainoje, išvykote iš Rusijos, kur kūrėte savo gyvenimą. Kaip jaučiatės Lietuvoje?
– Iš tiesų, nuo vasario 24 dienos nepavyko ramiai miegoti. Ukrainoje turiu draugų, tad skaudu girdėti, ką jie patiria... O patys bandome integruotis Lietuvoje. Kol kas neturime prieigos prie savo bankų, kurie yra Rusijoje, tai darome viską, kad tik įsitvirtintume, nors ir labai sudėtinga.
Nesiruošėme taip staigiai evakuotis iš Rusijos, bet ačiū mūsų imigracijos tarnybai, į kurią mes kreipėmės, ji mus suorientavo, viską papasakojo ir nuramino. Supratome, kad visus migracijos klausimus galėsime išsispręsti ir viskas turėtų būti tvarkoje. Svarbiausia – vyrui gauti leidimą gyventi Lietuvoje, kad jis galėtų pradėti dirbti.
– Jūsų vyras – Rusijos pilietis. Kaip jis jaučiasi Lietuvoje?
– Vyrui sunkiau, nei man. Anksčiau jis čia atvykdavo tik atostogoms, tačiau atostogauti ir atvykti gyventi, kai tokia situacija, yra du skirtingi dalykai. Bet Maskvoje likti nebematėme galimybių. Daugiau dėl mūsų puoselėjamų vertybių bei etinio požiūrio į visa tai, kas vyksta.
– O kaip jūsų sūnus?
– Na, sūnus yra ir Rusijos, ir Lietuvos pilietis, tai jam šiek tiek lengviau, nors jis dar lietuviškai nekalba. Jis jau pradėjo eiti į rusų mokyklą. Viskas gerai sekasi, tiesa, mokymo programos labai skiriasi – Rusijoje programa buvo daug stipresnė, tad jis čia šiek tiek nuobodžiauja (šypteli). Teko su mokytoja tartis, kad jam vietoj trečios klasės užduočių duotų ketvirtokų. Žiūrėsime, kaip bus.
O šiaip viskas gerai, jokių replikų neišgirsta, kadangi klasės draugai yra atvykę iš įvairių šalių – ir iš Ukrainos, ir iš Baltarusijos, ir iš Rusijos. Sūnus džiaugiasi, kad susidraugavo su berniukais iš Ukrainos.
– Lietuviai visais būdais reiškia palaikymą Ukrainai. Ar atvykę į Lietuvą neišgirdote piktų replikų dėl to, kad esate iš Maskvos?
– Ne. Nors, kai grįžome automobiliu, ant kurio rusiški valstybiniai numeriai, kai kurie vairuotojai rodė nepadorius gestus, tad nutarėme savo palaikymą taip pat reikšti garsiai – automobilį papuošėme lietuviškais ir ukrainietiškais simboliais. Tiesa, susizgribome, kad juos ne taip lengva rasi – visos parduotuvės iššluotos. Teko patiems pasidaryti vėliavėles, o ir lipdukais apklijavome. Bet jokių replikų neišgirdau.
Žinoma, ne visi tai supranta. Yra daug ukrainiečių, kurie įsiskaudinę ir tam yra didžiulis pagrindas. Kaip gali būti kitaip, kai tavo miestai yra griaunami, tavo šalis yra niokojama, tavo artimieji žūsta... Tai – didžiulė žaizda, skaudulys ilgiems amžiams į priekį.
– O kodėl priėmėte sprendimą išvykti iš Rusijos?
– Iš tiesų, mintį palikti Rusiją širdyse nešiojomės jau kurį laiką. Tik, žinoma, nesitikėjome, kad taip staigiai reikės iš jos išvykti – norėjome pasiruošti, atvažiuoti, įsikurti čia kitomis sąlygomis. O dabar – nei darbų, nei pinigų. Bet abu su vyru supratome, kad geriau čia nuo nulio, nei likti ten, kai vyksta tokie dalykai.
Prasidėjus karui, pradėjo sparčiai keistis situacija Rusijoje. Atrodė, kad dalis žmonių aktyviai pasidavė „ura patriotizmui“, tarsi zombiai. Ta stipri propaganda yra skleidžiama visur ir, deja, dauguma žmonių jai noriai pasidavė. Žinoma, dalis asmenų, kurie buvo mąstantys, skaitantys žinias ir iš kitų šaltinių, suprantantys situaciją, stengėsi kuo greičiau palikti šalį. Taip nusprendėme ir mes.
– Kaip ir minite, dalis rusų, nepritariančių karui, nusprendė išvykti iš šalies, tačiau, palyginus, tik maža dalis ėjo protestuoti. Kaip manote, kodėl visuomenė tyli?
– Visuomenė netyli. Reikia suprasti, kad per tuos 20 metų, kuriuos Putinas praleido valdžioje, buvo labai daug įvykių, vedančių link tokios visuomenės reakcijos, kokia ji yra šiandien. Tas tylėjimas yra pagrįstas baime, o juk ji kyla iš turimų patirčių.
Pastarąjį dešimtmetį visi mitingai buvo nutildyti, o opozicionieriai pasodinti į kalėjimus arba išvyti iš šalies, o kai kurie net išžudyti… Represijos, kurios yra taikomos mitinguotojams, yra labai žiaurios. Tai yra fizinės bausmės, žmones muša, daužo… Buvo daroma viskas, kad tik visuomenė bijotų.
Metams bėgant liko vis mažiau galimybių išsakyti savo poziciją. Žmonės, aišku, ir dabar eina į gatves, rizikuoja, bet vien per tą laiką nuo karo pradžios, kol aš buvau Rusijoje, kasdien po tūkstantį žmonių sulaikydavo... Vien dėl to, kas jie pasisako prieš karą.
Nors nereikia net išeiti į gatves. Mes išvažiavome likus porai dienų iki to, kai Rusija pradėjo stipriai tikrinti savo žmones. Policininkai pradėjo tiesiog gatvėse prašyti žmonių pateikti savo telefonus ir parodyti „Messenger“ programėlę. Jie skaito žinutes, kas su kuo ir apie ką kalba, jie žiūri, ar esi opozicinių požiūrių, ar ne. Jei kažką pasakei prieš karą, jie iškart tave suima.
Tas tylėjimas yra grįstas ne mintimi, kad, ai, patylėkime, čia mūsų neliečia, bet baime. Žmonės bando protestuoti, tik jie greitai nutildomi. Tad jeigu mes pažiūrėsime pastarųjų metų istoriją ir karinius Rusijos veiksmus, matysime labai logišką įvykių seką, kuri paaiškina, kad šiai invazijai į Ukrainą buvo labai ruošiamasi, kaip ir buvo ruošiamasi užgniaužti visuomenę.
– Rusijoje gyvenote 11 metų. Kaip Maskvos gyventojai reaguoja į lietuvius? Juk vietos žiniasklaidoje skleidžiama propaganda apie Lietuvos gyventojus, kaip ir apskritai apie Vakarus.
– Į lietuvius jie reaguoja normaliai, neturi jokio išankstinio nusistatymo. Tiesa, kartais pasišaipydavo: „Ai, jūs iš pabaltijo. Jūs šiek tiek lėtesni“. Bet viskas būdavo juoko forma. Vyresni žmonės ir pagirdavo, ir sakydavo, kad mūsų šalis labai graži, žmonės nuostabūs, o maistas labai skanus. Gyvendama ten nesusidūriau su jokiu nacionalizmu.
– O kodėl prieš 11 metų nusprendėte išvykti į Maskvą?
– Dar prieš kokius penkiolika metų Lietuvoje mano visas gyvenimas sukosi aplink muziką, muzikologiją ir renginių vedimą. Visgi atėjo metas, kai norėjau save išbandyti, čia tikriausiai pasireiškė jaunatviškas maksimalizmas, nes norėjosi platesnių horizontų.
Maskva išties tuos horizontus atvėrė. Dirbau įvairiose srityje – nuo informacinių technologijų, vadybos iki marketingo. Atskleidžiau savyje naujus talentus, naujas galimybes, labai daug ko išmokau ir dabar grįžusi į Lietuvą jaučiuosi netgi stipresnė nei buvau. Manau, kad mano sukaupta patirtis galės būti naudinga ir Lietuvoje. Dabar kaip tik ieškausi darbo marketingo srityje.
– Kodėl tuomet pasirinkote Maskvą, o ne Londoną ar Niujorką?
– Man Maskva buvo įdomi, o ir puikiai žinojau rusų kalbą. Ne veltui sakoma, Maskva yra galimybių miestas. Jame daug talentingų žmonių. Mane žavėjo ta galimybė mokytis, komunikuoti, kažką kartu nuveikti su bendruomene. Kiek vėliau išėjo taip, kad susipažinau su savo vyru, kuris yra iš šio miesto. Taip gyvenimas ir pradėjo tekėti ten.
– Kokia tuomet jums pasirodė Maskva?
– Maskva yra daugiaveidė. Kažkam tai yra galimybių miestas, kažkam – išbandymų ir sunkumų. Pirmais metais Maskvą regėjau pro rožinius akinius. Man ten viskas buvo gražu. Netgi tie miegamieji rajonai. Vis dėlto, kai esi jaunas naivus maksimalistas, labai sunku atskirti žmones – man iš pradžių visi atrodė nuostabūs, tad teko nudegti. Galiu sakyti, kad Maskva išmokė pastovėti už save, ji mane užgrūdino.
– Ar pasibaigus karui norėtumėte sugrįžti ten?
– Nežinau... Mano vyras, žinoma, svajotų sugrįžti į tėvynę – ten juk jo namai. Bet jis puikiai supranta ir tai, kad artimiausioje ateityje Rusijoje mažai kas pasikeis, o toleruoti to, kas dabar vyksta, negalima.
