Galiu. Kai atsirado internetas ir visi „kitokios nuomonės žmonės“ kasdien tą savo „kitokią nuomonę“ išsako per visur rašomus komentarus – man darosi labai labai pikta.
Štai viena aktorė savo feisbuko paskyroje parašė, kad net du jos artimi žmonės mirė nuo COVID-19 viruso. Žurnalistai remdamiesi jos tekstu parašė straipsnį ir tada „kitokios nuomonės žmonės“ tiesiog užvirė.
„Būtų gedulas (skaudėtų sielą), ji nesiskleistų visam pasauliui, čia dėmesio trūkumas, rado progą aktorė“, – rašo Rasa.
Ponia Birutė po tekstu apie artimųjų mirtį komentuoja: „Bet papus išvertus ir ką.“ Ponia Nijolė jai pritaria: „Kokia jau čia „asaba!“, kad taip viešinama? Nesenai staiga mirė mano jaunystės dienų draugas ir ką, palaidojom... Jokios reakcijos. Liūdna, žiniasklaida išsisemia... ir rašo vėjus...“
Čia dar menki pavyzdžiai. Danielius Bunkus šią savaitę sugalvoja gražią iniciatyvą – dalintis vaikiškais žaislais, kurie saviems vaikams nebereikalingi, su tais, kuriems tų žaislų reikia. Net po straipsniu apie labdarą atsiranda „herojų“, kurie nesusilaiko neparašę: „Ką čia jis pi**s, kad toks mandras.“
„Kitokios nuomonės“ žmonės pasidarė nebevaldomi ir tą savo „kitokią nuomonę“ rašo nei minutę nesusimąstydami, kad jie net nepažįsta to žmogaus, kad jie jį įžeidžia.
Po savo komentaru gavau atgal komentarų, kad mano tėvai turėjo net nesusilaukti manęs, kad mano papai didesni už mano smegenis, kad man reikėtų numirt
Šią savaitę parašiau komentarą po vienos žurnalistės įrašu feisbuke. Apie tai, kad vis dar eidami į viešus renginius žmonės rizikuoja padaryti taip, jog Kalėdas visi švęsime be savo šeimų. Nes didėjant susirgimų skaičiui mums tiesiog įves dar didesnius apribojimus. Po šiuo komentaru gavau atgal komentarų, kad mano tėvai turėjo net nesusilaukti manęs, kad mano papai didesni už mano smegenis, kad man reikėtų numirti. Svetimi žmonės (anūkus ir gėlytes į savo paskyrą keliančios močiutės) man linki numirt, o aš turiu numoti į tai ranka?
Komentarų nevaldymas tapo viena nūdienos bėdų. Laido riteriai jaučiasi neliečiami ir laisvi išsakyti tą savo nuomonę: „Mes laisvoje šalyje gyvenam“ – rėkia jie ir toliau pila savo paplavas. Pila visur, po bet kokiu straipsniu ir tekstu. Ir tai daro močiutėlės, seneliai, kelių vaikų tėvai, kurie po to tomis pačiomis rankomis glosto savo vaikučių ar anūkėlių galveles.
„Tu nekreipk dėmesio į tuos komentarus“, – šis patarimas yra labai dažnai sakomas visiems daugiau mažiau žinomiems ir aprašomiems žmonėms. Kodėl reikia nekreipti dėmesio? Kodėl reikia duoti durniams laisvę ir kelią kalbėti ką tik nori? Kodėl turi užsimerkti kai tave atvirai įžeidinėja žmogus? Piktybinių durnų komentarų rašytojų toleravimas priveda tik prie to, kad jų daugėja.
Kodėl reikia nekreipti dėmesio? Kodėl reikia duoti durniams laisvę ir kelią kalbėti ką tik nori?
Labai palaikau Andriaus Tapino iniciatyvą nebeleisti cituoti jo bet kokių tekstų portaluose, kurie nėra suvaldę savo komentatorių, nėra įvedę jiems privalomos registracijos. Nes realiai niekas nebenori skaityti šūdų apie save.
Taip pat, manau, kad jau pribrendo laikas parodyti tiems žmonėms, kad reikia atsakyti už tai, ką parašai. Prieš metus vienas laido riteris leido sau po mano paviešintu straipsniu pakomentuoti: „Žinau, ji kasdien lytiškai santykiauja su savo šunimis.“ Tik vietoje santykiauja, buvo panaudotas kitas žodis iš P raidės.
„Nekreipk dėmesio“, – sakė man žmonės, kaip visada. Bet aš kreipiau. Po pareiškimo policijai ir gero mano advokatės darbo – žmogus asmeniškai man skambino ir verkdamas atsiprašinėjo. Nes gavo baudžiamąją bylą. Susitarėme taikos sutartimi. Vienas piktas komentaras žmogui kainavo daugiau nei tūkstantį eurų. Mokėjo dalimis, ilgai, nes ta suma jam buvo tikrai didelė.
Jūsų pikti įžeidžiantys komentarai gali užtraukti jums baudžiamąją atsakomybę, o mūsų geri advokatai pasiruošę jums paaiškinti, kad internete reikšti savo „kitokią nuomonę“ galima, bet tai reikėtų daryti padoriai. Nes kitu atveju – tai kainuos daug. Ir, manau, atėjo metas daugeliui į piktybinius komentatorius nustoti „nekreipti dėmesio“.
