Anksčiau susipykusi su antra puse aš niekada netapdavau isterike. Bjauria – taip. Nes man kyla begalinis noras aiškintis santykius ir tas aiškinimasis nuveda iki seniausių priekaištų. Nedaužau indų (dėl to, kad po to teks tvarkytis, ir šunys, kurie auga mano namuose, gali įsipjauti), kartais patrankau durimis dėl stipresnio efekto ir jau išmokau po pykčių ilgokai nesikalbėti. Tokia tradicinė pikta bobelė, ne kitaip.
Bet va pastebėjau, kad dabar gyvendama viena ir už sienos neturėdama jokių kaimynų pradėjau pykti visiškai kitaip. Manyje išsilaisvino kažkokia laukinė moteris-isterikė, kurios kartais net pati bijau.
Šią savaitę vieną vakarą nusprendžiau anksčiau nueiti miegoti. Atsiguliau į jaukią lovą, nuraminau gyvūnus ir išgirdau čepsėjimo garsą. Visi šunų šeimininkai žino, kad čepsėjimas nieko gero nereiškia. Atsikėliau – oplia, mažasis mano taksas prasigriaužęs savo guolį skaniai traukia ir ryja sinteponą. Sinteponą atėmiau, atsinešiau siuvimo reikmenis, guolį susiuvau, tyliai po nosim paburbėjau, vėl atsiguliau.
Po kelių minučių vėl tas pats garsas. Atsikėliau. Šunį subariau. Paguldžiau į kitą guolį. Atsiguliau, beveik miegu. Vėl tas garsas. Atsikėliau – šuo vėl prasigraužė guolį toje pačioje vietoje, vėl nasrai pilni sintepono.
Va tada kažkas manyje sprogo. Stovėjau viduryje kambario ir rėkiau taip, kad gerklę skaudėjo. Su visais bjauriausiais rusiškais keiksmažodžiais pasakojau tam šuniui, kad tas sinteponas jo žarnyne užstrigs, kaip aš mokėsiu kelis šimtus eurų už operaciją ir savaitę po to negalėsiu jo normaliai maitinti (tikrai bjauri operacija, patikėkit ir saugokit savo šunis nuo neryjamų daiktų ryjimo).
Stovėjau viduryje kambario ir rėkiau ant šuns taip, kad gerklę skaudėjo
Tada nusprendžiau dar grėsmingai treptelti koja į grindis. Nedarykit taip, jei esat basi – labai skauda. Berėkdama vėl siuvau guolį, o šunys žiūrėjo į mane tuo „šeimininkei visai ku-ku“ žvilgsniu.
Tada bešaukdama pagalvojau, kad iš šono atrodau daugiau nei juokingai – pikta, išraudusi, pusplikė viena teta rėkauja sau namuose, o tai, kad ji rėkia – visiems nusispjaut. Bet palengvėjo. Tikriausiai išsirėkti kartais yra gerai, o dar geriau, jei niekas to nemato. Blogai, kad kitą dieną būnu prikimus.
Žmonės pyksta skirtingai. Nusprendžiau savo sekėjų pasiklausti – kaip jos pykstasi su savo antra puse? Pagal gautus atsakymus jas galima suskirstyti į kelias kategorijas:
Verksnės. Tos, kurios supykusios apsipila ašaromis. Tada dažniausiai ginčą laimi, nes visiems pasidaro jų gaila.
Pakuotojos. Tos, kurios prie menkiausio kivirčo su antra puse pradeda krauti arba jo, arba savo daiktus, taip parodydamos, kad gyvenimo kartu nebebus. Liūdniausia, kad po trijų tokių pakavimų niekas nebekreipia į tai dėmesio, nes žino, kad niekas niekur nesikraustys.
Tvarkytojos. Šitas vyrai labiausiai mėgsta. Tos, kurios supykusios pradeda tvarkyti namus. Nervai nuraminti ir namai blizga.
Rėksnės. Tos, kurios pradeda šaukti. Ir taip tik dar labiau paaštrina kivirčą, išskyrus tuos atvejus, kai vyras tikrai jos bijo.
Proto knisėjos. Tos, kurios supykusios prisikabina ir bamba visą dieną ne tik apie tai, dėl ko supyko, bet ir apie tūkstančius kitų smulkmenų
Niokotojos. Tos, kurios tranko durimis, mėto daiktus, pila gėrimus ant vyrų, daužosi ir gadina namus. Šitas būdas brangiai kainuoja ir plius po to vis tiek reikia tvarkytis.
Nekalbėtojos. Tos, kurios vos tik supyksta – užsišika. Ir tyli tol, kol jų neatsiprašo, ir gali tylėti ilgai. Viena mano pažįstama pora nesikalbėjo du mėnesius. Protu nesuvokiama, per tiek laiko turėtum pamiršti, dėl ko susipykai.
Proto knisėjos. Tos, kurios supykusios prisikabina ir bamba visą dieną ne tik apie tai, dėl ko supyko, bet ir apie tūkstančius kitų smulkmenų, kurias staiga prisimena ir dėl to priekaištauja.
Sąrašą tikrai dar galima pildyti. Būna, kai pykstant moteriai joje atsiskleidžia net keli tipai. Ir taip – dauguma šių tipų tinka ir vyrams. Pykti yra normalu, nenormalu nemokėti anksčiau ar vėliau susitaikyti.
O pabaigai juokingas nutikimas. Viena nekalbėtoja supykusi ilgokai tylėjo. Tai jos vyras ryte prie lovos jai uždegė žvakę. Kai ji paklausė „kas tai?“, jis su šypsena paaiškino, kad jam pasirodė, jog ji numirė. Juodas humoras, bet tą kartą suveikė. Ir dar kartą primenu – netrepsėkit stipriai basa koja – tikrai labai skauda.
