Nesupratau, kodėl, na, kodėl reikia lenkti nugarą sukišus rankas į žemę, norint išauginti tai, kas taip paprastai ir nebrangiai įsigyjama parduotuvėje?
„Savaitgalį negalim važiuoti prie jūros, nes reikia viską laistyt“, – sakydavo man giminaičiai, o aš niekaip nesuvokdavau tos aukos. Nors senelių, o po to tėvų išaugintus pomidorus dievinau. „Noras turėti savo daržą ateina su amžiumi“, – sakė man daugelis, o aš vis laukiau to amžiaus, kada užsigeisiu eiti ką nors paravėti, pasodinti, užauginti ir pasidžiaugti visiems nusiuntus tos daržovės nuotrauką.
Tas amžius vis neatėjo.
Tačiau persikrausčiau gyventi į namą su nemažu sklypu. „Jokių daržų“ – iškart pasakiau savo vyrui, mano tėvai užaugina tiek visko, kas ir taip nespėjam valgyti. Bet mano vyras mane kažkaip užhipnotizavo ir net nepastebėjau, kaip kieme išdygo nedidelis šiltnamis. Tikrai nepykau, pamaniau, jei žmogus nori turėti savo užsiėmimą – tegu turi. O tada mes su vyru išsiskyrėm, jis išsikraustė, o šiltnamis liko.
O tada mes su vyru išsiskyrėm, jis išsikraustė, o šiltnamis liko.
Likus šiltnamiui, manyje iškart nubudo architektė, aš jau suplanavau, kaip patiesus ten dirbtinę žolę, prikabinus lempučių ir padėjus baldus pasidarysiu tokią pasisėdėjimų vietą, kurioje su bičiuliais gersim vyną kol dar lauke šalta ar lyja.
Ir tada prasidėjo spaudimas, panašus į tą spaudimą turėti vaikų: „Na, kaip tu nieko ten nepasodinsi?“, „Bent kelis daigelius, tikrai nebus daug darbo“, „Taigi turi šiltnamį, gėda nieko ten nesodinti.“ Prisipažinsiu, aš pasidaviau. Kapituliavau – ir mano šiltnamyje apsigyveno skanieji tėvų pomidorai, dvi per jėgą įkištos paprikos, kurių aš nevalgau, ir tėčio pasodintos salotos, kurių aš irgi nevalgau. Jums, čia atrodo nedaug ir juokinga? Man tai labai daug.
Tada, dar savo nelaimei, aš įstojau į Facebook'e esančią daržininkų grupę. Ta grupė sukurta specialiai, kad pasijaustum menkesnis už kitus, ypač, jei esi pradedantis daržininkas. Ten viskas pas visus auga ir veši, o tu nuėjus į savo pradedančiosios per prievartą šiltnamį nori tik paverkt.
Čia dar turiu prisipažinti, kad jei mano namuose puikiai auga gyvūnai, tai su augalais aš nesutariu, gėlės užsilenkia iškart, kad ir kaip aš jomis rūpinčiausi. Vienu metu net buvau pamėgus dirbtines, nes pavargau nuo tų liūdnų nuvytusių vazonų vaizdų namie. Tas pats ir su mano šiltnamiu. „Palaistyk, paskabyk pažastis, patręšk vištos kakais, vėl palaistyk, padaryk skersvėjį, nenuskabyk per daug, neperlaistyk...“ – kasdien vis po naują rekomendaciją. Uoliai darau viską, kas man liepiama. Mano pomidorai stiebiasi iki stogo, gausiai žydi ir čia sustoja. Apmaudu ir gaila tiek įdėto darbo.
Daržininkų grupėje visi jau kelia pomidorais aplipusias kekes ir aš išdrįstu pasiguosti, kad nesiseka gi man. Vėl patarimų lavina, draugiškų, ne piktų (ačiū, gerieji daržininkai, jums už tai). Boro rūgštis, žuvų miltai ir dar kažkas, ko aš nesuprantu ir nenoriu suprasti, lyg kas man kalbėtų svetima kalba.
Kažkas mane kviečia į specializuotą pomidorų grupę (aš net negalėjau patikėti, kad tokios yra). O viena narė liepia eiti ir pomidorus papurtyti. Ir, žinokit, stoviu aš savo šiltnamyje, purtau pomidorus: „Aš jus tuojau taip papurtysiu, kad klausysit manęs ir augsit.“ Kaip suprantu, purtyt reikia, kad jie išsigąstų ir klausytų? O jei rimtai – juokiuosi pati iš savęs. Jei kas man prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad aš purtysiu pomidorus – būčiau nepatikėjus.
Todėl šiandien noriu viešai prisipažinti, kad esu beviltiška daržininkė ir perduoti šilčiausius linkėjimus tiems, kuriems tai pavyksta. Kita vertus, mažais žingsneliais gal ir aš patobulėsiu.
Mano trešnės medis šiais metais man užaugino vieną puikią trešnės uogą. Kitąmet gal bus jau dvi.
