Taip, vidinis grožis labai svarbus, tačiau mes, moterys, esame sukurtos taip, kad bet kokiu atveju norime būti gražios ir iš išorės. Net pačios tyriausios širdies moteris, žiūrėdama į veidrodį, nori matyti tokį vaizdą, kuris vers ją šypsotis (na, arba bent jau nesiraukyti). Todėl norėčiau, kad posakis „svarbiausia – vidinis grožis“ išeitų iš mados.
Ne, nepulkite manęs. Taip teigiu ne todėl, kad man patiktų tuštybė. Taip teigiu todėl, kad mes gyvename tokiais laikais, kai turime visas galimybes puoselėti ir savo vidų, ir išorę.
Man irgi jau tenka susidurti su įvairiais „neliūdėk, natūralu, kad sensti“ komplimentais. Vis atsiranda, kas mane paguodžia: „Nekrenta svoris, na, taip medžiagų apykaita ne be ta, nieko nepakeisi“ arba „Oi, na jau tavo amžiuje raukšlių visos turi“. Kartais atrodo, kad turėčiau numoti ranka į viską ir susitaikyti su savo amžiaus pasekmėmis. Bet ei, palaukite, tas mano amžius dar toks, kad susitaikyti reiškia apsileisti ir apkerpėti.
Bet ei, palaukite, tas mano amžius dar toks, kad susitaikyti reiškia apsileisti ir apkerpėti.
Džiaugsiuosi, kad neturiu daug kompleksų dėl išvaizdos, bet ir idealia savęs toli gražu nelaikau. Kažkada kompleksavau dėl savo ūgio – dauguma vaikinų būdavo už mane žemesni, šalia draugių atrodydavau kaip televizijos bokštas. Kol galiausiai supratau, kad čia mano privalumas – aš aukšta, ryški, todėl pastebima iš tolo. Va tada lioviausi kūprintis, lioviausi pirkti batus be kulno, lioviausi nuotraukose pritūpti. Taip, sunku patikėti, bet anksčiau aš visada, fotografuodamasi su kitais žmonėmis, pritūpdavau, dabar tai skamba labai juokingai.
Kažkada man atrodė, kad mano didelis užpakalis. Bet tada atėjo Kim Kardashian, ir aš vėl supratau turinti ne trūkūmą, o privalumą. O dar mano plaukai labai ploni ir silpni. O dar nosis didelė. O dar aš labai storėju, jei tik nežiūriu, ką valgau. Dar rankos kažkokios senos ir keliai galėtų atrodyti geriau. Kai pradedi ieškoti savyje priekabių – visada randi. Randa net ir pačios gražiausios moterys pasaulyje.
Aš turiu kompleksų, kaip dauguma normalių moterų, bet žinot ką – aš vis tiek save myliu. Ir dar – aš sau graži. Taip, su trūkumais, bet graži. Ir tie mano trūkumai yra mano vidinis variklis nenuleisti rankų ir rūpintis savimi – savo kūnu, savo išvaizda. Nes, mano nuomone, vienintelės negražios moterys – tai apsileidusios moterys. Ir joks vidinis grožis nekompensuos to, kad esi neplauta galva, juodom panagėm ar plaukuotom kojom.
Kai pradedi ieškoti savyje priekabių – visada randi. Randa net ir pačios gražiausios moterys pasaulyje.
Esu kažkiek viešas žmogus, įsivaizduojate, kiek per savo gyvenimą prisikaičiau „komplimentų“ apie savo išvaizdą. Stora, baisi, arklio, ryklio ar dar kokio žinduolio veidu... Ir čia tik švelniausi iš jų. Tikiu, kad po šiuo tekstu bus dar naujesnių ir originalesnių.
Ir žinot ką? Ir nieko, nes kalbėdami apie grožį visi turime išmokti vieną taisyklę – visiems gražus nebūsi. Net ir pačios tobuliausios moterys vis tiek bus kažkam negražios.
Aš jums negraži? Ir gerai, nebendraukite su manim, draugaukite tik su tais, kas atitinka jūsų skonį.
Bėgant metams aš išmokau nebekreipti dėmesio į savo išvaizdos kritiką ir plačiai šypsotis, nes šypsena labai pagerina bendrą vaizdą. Nelaiminga ir pikta moteris praranda pusę savo grožio, tai – faktas. Išmokau pasijuokti pati iš savęs, nes kai pats pašiepi savo trūkumus, jie nebeatrodo tokie dideli.
Visada galvodama apie savo trūkumą, paklausiu savęs: „Ką galiu padaryt, kad tai pakeisčiau?“. Jei priemonių tikrai nėra arba jos kainuoja tiek pinigų, kiek aš jų neturiu, man lieka vienintelis variantas – nebekreipti į tai dėmesio ir nebesigadinti nervų, nes nervai dėl nepakeičiamų dalykų irgi gadina mano išvaizdą.
Ir svarbiausia – visada šalia savęs turiu žmonių, kurie man gali pasakyti, kad aš jiems – gražiausia pasaulyje. Tai veikia daug geriau, nei guosti save posakiu „svarbiausia – vidinis grožis“.
Taip, vidinis grožis svarbu, bet mes juk mokam ir gražiai pasidažyt?
