Sandra, tai, kad žiūrovai tau skyrė antrąją vietą, nuliūdino?
Tokia laiminga, kokia esu nuo sekmadienio vakaro, nepamenu, kada jaučiausi. Antra vieta man – didelis pasiekimas, komisijos žodžiai – puikiausias įvertinimas. Jaučiuosi super! Man tas projektas tapo toks brangus ir svarbus, kad pergalė ar pralaimėjimas visai nerūpėjo. Norėjau tik džiaugtis tuo, ką turiu. Paskutinį kartą...
Kodėl paskutinį?
Todėl, kad tai buvo finalas. Ir todėl, kad kitąmet tokiame projekte nebegalėsiu dalyvauti.
Bet juk šis bandymas projekte „Tu gali šokti“ tau buvo jau antras.
Pernai iškritau dar per atrankas. Turbūt nebuvau subrendusi tokiam projektui. Trūko patirties, žinių. Tiesą pasakius, pernykštis neigiamas verdiktas ir tai, kad nepatekau net tarp keturiolikos geriausių šokėjų, man buvo geras spyris į užpakalį: „Sandra, turi įrodyti, kad tu verta!“ Metai prabėgo, aš daug dirbau ir šiemet pasiekiau finalą.
Girdėjau, net darbą metei, kad daugiau laiko liktų šokiams ir projektui...
Darbą mečiau ne dėl projekto. Bet kad dėl šokių – tikra tiesa. Nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro dirbdavau biure, o tada lėkdavau tiesiai į šokių studiją ir iki dešimtos ar vienuoliktos būdavau šokių trenerė. Galiausiai supratau, kad dviejų darbų „pavežti“ nebepajėgsiu: šokiai man visą laiką buvo patys svarbiausi, esu išprotėjusi dėl jų, todėl mečiau darbą biure. Pati save vadinau beprote, nes šokių treneriams Lietuvoje išgyventi nelengva. Bet arba darai tai, ką mėgsti, ir džiaugiesi gyvenimu, arba tai, ko nemėgsti, ir svajoji, kad viskas būtų kitaip...
Kokių šokių mokote kitus?
Aš save laikau vaikščiojančiu šokių stilių miksu. Esu sportinių šokių šokėja, nuo mažens dalyvavau konkursuose, pasirodymuose. Bet baigę mokyklą išsiskyrėme su šokių partneriu, o tokio amžiaus rasti kitą gerą šokėją – be galo sunku. Be to, ši sporto šaka reikalauja beprotiškų finansų: brangios treniruotės, kelionės, suknelės...
Iš Druskininkų, kur tebuvo kokie trys šokių kolektyvai, persikėliau gyventi į Vilnių – studijavau viešąjį administravimą. Čia tiek daug visko buvo! Norėjosi išbandyti visus šokius, net aerobikos trenerės kursus baigiau. Šiuo metu mokau pramoginių šokių, salsos ir dar vedu sveikatingumo pamokas – kalanetikos, pilateso.
Kaip manai, ko tau pritrūko, kad daugiau žiūrovų balsavo už Tomą?
Pritrūko to, kad esu mergina (juokiasi)! Dar projekto metu sakiau, kad jeigu laimėtų mergina, būtų tikras stebuklas. Taip jau Lietuvoje yra, kad per tokius projektus daugiau balsuoja merginos, moterys. Aišku, jos pirmiausia balsus atiduoda už vaikinus. Todėl merginai laimėti galimybių daug nėra... Jeigu kitąmet vyks toks pat projektas ir nugalės mergina, gal tada galėsiu atsakyti į klausimą, ko trūko man ir ko reikia, kad mergina pasiektų pergalę.
Tavo energiją scenoje daug kas palaikė šiurkštumu. Internetas mirga nuo pastabų, kad šokių aikštelėje galėtum būti ir švelnesnė...
Kiekvienas šokėjas turi savo stilių. Tuo mes vienas nuo kito ir skiriamės. Aš gal – šiurkštesnė, aštresnė šokėja... Tiesiog aš – kovinė! Ir jeigu internete yra bent vienas komentaras, vadinasi, buvau ryški, pastebėta. O šokėjui tai – būtina.
 |
| V. Ovadnevo nuotr./"Tu gali šokti" finalininkai. Sandra Saikauskaitė ir Tomas Araškevičius |
Tomas Araškevičius: dar šoksiu ir šoksiu
Projekto nugalėtojas klaipėdietis Tomas Araškevičius (19) neslepia, kad šventė baigėsi, bet šokiai – niekada. Artimiausias planas – važiuoti į vieno iš projekto choreografų šokių stovyklą ir toliau tobulinti įgūdžius.
Negi dar nepasisotinai šokių?
Niekada turbūt nepasisotinsiu. Esu jaunas – dar šoksiu ir šoksiu. Jaučiu, kad per šitą projektą, per nuolatines treniruotes labai neblogą formą įgijau. Nenoriu sustoti.
Kas tapo didžiausiu išbandymu projekte?
Turbūt atitrūkimas nuo šeimos, savo miesto. Bet vis tiek jaučiau didžiulį jų palaikymą.
Paskelbus tave nugalėtoju, salė tebeskandavo konkurentės Sandros vardą. Ir komisija ją labiau palaikė. Nebuvo apmaudu?
Ką jūs! Gal tiesiog Sandros gerbėjų daugiau salėje susirinko. Maniškiai vos keli galėjo atvažiuoti. Ir iš komisijos negaliu skųstis negavęs gerų, šiltų žodžių ar naudingos kritikos. Tiesą sakant, tikėjausi, kad už mane balsuos, bet kad tiek daug – tikrai nemaniau.
Pastarieji keli mėnesiai sunkūs turėjo būti ne tik dėl intensyvių treniruočių, filmavimų, bet ir dėl to, kad laikei baigiamuosius mokyklos egzaminus.
Žinoma, buvo sunku: laikai egzaminą, o galvoji apie šokių žingsnelius ar ką reikės parodyti kitą savaitę... Bet egzaminus išlaikiau ir, atrodo, neblogai. Planuoju stoti į verslo vadybą. Norisi turėti rimtą profesiją, kuri leis kada nors ir šeimą išlaikyti. Jau kelerius metus su seserimi dirbame bendroje šokių studijoje, todėl puikiai žinau, kad vien iš šokių išgyventi sunkoka.
