Kad ir dabartinis mano draugas, jis darboholikas: jam visada yra svarbiau jo darbas, komandiruotės, sportas ir t.t. Aš jaučiuosi devintoje vietoje ir reikalinga tik tada, kai esu geros nuotaikos arba kai jam yra liūdna ar jis nori sekso. Aš nuolat jo laukiu, verkiu ir kankinuos. Suprantu, kad nieko gero iš tokių santykių, kad man reikia skirtis, bet aš niekaip negaliu jų nutraukt, atrodo nepakelsiu klaikaus vienatvės skausmo. Ir kodėl manęs nedomina geri, atsidavę, šilti, manim besidomintys vyrai, nors jie nuolat rodo man dėmesį? Vilma, 38 m.
Sveika, Vilma. Taip, atrodo, būtent taip ir yra, jūs žlugdote save. Vietoj džiaugsmo savo santykiuose patiriate skausmą, neviltį. Skaitant jūsų laišką, man kilo keletas klausimų. Ar jūs jaučiatės verta meilės, laimės? Ar jums atrodo, kad visa tai yra neįmanoma? Ar jūsų meilės, šilumos, artumo, dėmesio poreikiai buvo kada nors patenkinti gyvenime?
Greičiausiai jūs tiesiog mokate būti tokiuose „beviltiškuose“ santykiuose, nes čia jums yra aišku, kaip elgtis. Aišku, kai tave ignoruoja, atstumia, kai tavęs nemato ir negirdi, kai žūtbūt turi išsikovoti artumą, kai turi nuolat stengtis. Žinoma, būtų tikrai puiku, jei savo meilę, dėmesį, supratimą skirtumėt „sveikam“ vyrui, gebančiam patenkinti jūsų poreikius. Bet, deja, tada kažko trūksta, ar ne? Trūksta to paties skausmo, kančių, jums atrodo, kad tada yra kažkas netikra... Jūs įpratusi jaudintis, kovoti dėl meilės, kentėti, liūdėti ir verkti. Ir dabar jūs desperatiškai plėšotės dėl tos pačios meilės, supratimo iš žmogaus, kuris dėl savo rūpesčių ir problemų nesugeba to jums duoti. Tiesiog negali, nes nemoka, galbūt bijo, vengia.
Vilma, ar gali būti, kad jums labai trūko tėvų (ar vieno kurio nors iš tėvų) dėmesio, meilės, todėl jus traukia būtent tokie emociškai neprieinami vyrai? Paprastai mes elgiamės taip, kad kaip nors įveiktume sunkias situacijas, pavadinkime jas „traumomis“, panašiai kaip prievartos aukos vis patenka į tas pačias prievartos situacijas, t.y. trauma linkusi atsikartoti. Mes nesąmoningai atkuriame tas sunkias situacijas, kad galų gale kaip nors jas įveiktume.
Manau, jums praverstų psichoterapinė pagalba. Šiuo atveju vien priežasčių išsiaiškinimas vargu ar padės. Vienai, be psichoterapeuto ar psichologo įveikti šiuos ydingus scenarijus ir polinkį rinktis jus nepatenkinančius vyrus labai sudėtinga. Energiją, pastangas siūlau nukreipti ne į santykius, vyrą, o į save. Liaukitės jį stebėjusi ir persekiojusi, mažiau kreipkit dėmesį į tai, ką jis daro ar nedaro, vis tiek jo nepakeisite. Geriau pradėkit galvoti apie savo gyvenimą: atraskit, kas jums teikia ramybę, džiaugsmą, kas dar be santykių jums atrodo svarbu, reikšminga, ką jūs mėgstate daryti viena. Sėkmės.
