„Nebesu palaidas šokėjas“, – teigia choreografas, pasakodamas, jog dabar jau tikrai gali visiems drąsiai sakyti, kad „eina į darbą“. „Anksčiau galvodavau apie save – ką tu čia, ateini, smagiai leidi laiką salėj, neaišku, kada darbą pradedi ir kada baigi, jei iš viso tai darbas. Ir tikrai, iki šiol rūpindavausi, kaip grakščiai kyla ranka, o dabar jau gilinuosi, ar tvarkingi dokumentai, palaipsniui suprantu, kokie jie gali būti svarbūs ir kad nuo jų labai priklauso, kaip gerai gyvens akademijos šokėjai“, – pasakoja akademijos vadovas.
Pasak jo, praėjęs pusmetis privertė įsitikinti, jog pinigai nėra svarbiausia. „Viena yra struktūra, popieriai ir tvarka, bet jei nebus žmonių, kurie turi idėjų, tai tie popieriai ir liks popieriais. Ir atvirkščiai – jei žmonės neturės sąlygų dirbti, šaltoje salėje jiems ir kojos sunkiau kilnosis. Bet kuriuo atveju, smagu, kad net ir esant šiokiam tokiam chaosui, žmonės dirba iš idėjos. Tai mane šildo, visus juos labai myliu ir gerbiu“, – apie suburtą akademijos kolektyvą šiltai atsiliepė choreografas.
Kitas džiuginantis dalykas – akademijos lankytojų žodžiai, kad jaučiasi čia kaip namuose. „Juos išgirstu iš daugelio apsilankančių akademijoje. Nors aplinka dar formuojasi, bet jau tampa menine erdve – savo vokalo pamokas pradėjo vesti Rosita Čivilytė, sienas užpildo jaunų menininkų parodos. Norisi išnaudoti ir užpildyti kiekvieną studijos kampą“, – akademijos veiklas ir siekius vardija Šarūnas.
Tiesa, vienas iš svarbiausių akademijos tikslų – ugdyti universalų ir profesionalų show dance šokėją. Taigi ir visus akademijos užsiėmimus galima suskirstyti į dvi dalis: skirtus norintiems pasišokti, galbūt tik žengti pirmuosius žingsnius, ir akademijos kursą, kuris mokosi įvairių šokių stilių: pradedant klasika ir baigiant hiphopu.
Paklaustas, kas jam yra profesionalus šokėjas, Šarūnas pirmiausia įvardija charakterio lankstumą: „Tas, su kuriuo galima rasti bendrą kalbą dirbant. Nebijantis naujovių, daryti tai, kas jam neįprasta, nepatogu. Nesuvaržytas savo paties galimybių. Taip pat svarbu gebėjimas šokti keliais stiliais – ne tik būti pabandžius, bet ir įsigilinus, mokėti kaip chameleonui keisti spalvas. Ir tikrai tik trečioje vietoje man yra špagatas.“
Ar pats Šarūnas save laiko tokiu? „Pasakysiu drąsiai – galiu save taip vadinti pagal šiuos kriterijus. Tačiau tikiu, kad nuėjęs pas kitą choreografą, kuriam reikia kitokių dalykų, galiu būti išvarytas iš salės ir pavadintas saviveiklininku. Visada yra ir tokių, kurie pagiria, ir tokių, kurie pasako, ką tu čia išvis darai. Tačiau manęs tai nežlugdė ir nežlugdo, nes suvokiu, kad tai yra šokėjo gyvenimo dalis – visiems neįtiksi, taigi to ir nesistengiu padaryti. Man tiesiog žiauriai patinka šokti.“
