Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Šarūnas Mačiulis: gyvenimas buvo virtęs ilgu baliumi... (papildyta balandžio 9 d.)

Legendinis Šaras, jau dvidešimt šešerius metus gyvuojančios grupės „Poliarizuoti stiklai“ siela Šarūnas Mačiulis (51), atviras: tik prieš pusantrų metų, kai visiškai atsisakė alkoholio ir metė rūkyti, suprato, kas yra tikroji laimė. Net jei kasdieniu džiaugsmu nesidalija su mylima moterimi, o per visą karjerą neužgyveno net nuosavo buto, dainininkas šypsosi: žmonės ateina į koncertus, kartu dainuoja, tad ko daugiau reikia? „Kartais pagalvoju, jog dabar ramiai ir numirti galėčiau“, – ištaria kiek netikėtai, bet be liūdesio gaidelės.
Šarūnas Mačiulis
Šarūnas Mačiulis / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Pastarojo „Poliarizuotų stiklų“ koncerto klausėsi pilnutėlė salė, žmonės nenustygo vietoje. Tikėjotės tokios sėkmės?

Turėjau šiokį tokį įtarimą... Prieš mėnesį, kai dar nebuvome išleidę naujo albumo ir net nebuvo prasidėję jo įrašai, grojome „Alaus namuose“. Koncertas buvo anšlaginis, beje, kaip ir keletas prieš tai. Po jo žmonės klausinėjo, kada ir vėl pasirodysime. Koncertas „Tamstoje“ dar nebuvo reklamuojamas, o penkiasdešimt vietų jau buvo rezervuota. Pamenu ir mūsų pirmąjį sugrįžimo koncertą „Tamstos“ festivalyje. Neapsakomas jausmas, kai tūkstantinė minia tavęs klausosi, kartu dainuoja... Tiesą sakant, nebuvau tikras, kad apskritai dar kam nors esame įdomūs – juk kodėl kam nors, ypač jauniems žmonėms, turėtų būti patrauklūs penki penkiasdešimtmečiai?
Prieš Naujuosius metus viena žurnalistė klausė, ar esu laimingas. Dabar galiu pasakyti, kad, ko gero, taip. Niekas nepasakytų, kas toji laimė, bet, kaip suprantu, tai, ką išgyvenu dabar, yra kažkas panašaus į ją. Pabundu rytais, galvos neskauda, netroškina, viską atsimenu. Kuriu, sėkmingai koncertuojame. Kartais pagalvoju, jog dabar ramiai ir numirti galėčiau.

Kone aštuonerius metus apie legenda tapusius „Stiklus“ mažai buvo girdėti, o ir grįžtate į sceną ramiai, be didelio ažiotažo, per daug neskubėdami...

Mūsų grįžimas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai vieną dieną nusprendžiau spjauti į tokį reikalą kaip alkoholis. Rimtai pagalvojau: na, kurių velnių geriu? Ką aš iš to turiu? Galingai – apie pusantro mėnesio – švenčiau keturiasdešimt devintąjį gimtadienį ir susimąsčiau: kitąmet penkiasdešimt, o kas per tą laiką padaryta? Na, išleisti šeši albumai – kiti ir tuo negali pasigirti, tačiau vis vien kažko iki pilnos laimės trūksta.
Supratau tai staiga, tarsi nušvitimas įvyko. Nusprendžiau, jog mano gyvenime būtini kardinalūs pokyčiai. Tuo metu spaudoje jau pasirodydavo straipsnelių, kurie formavo nekokią visuomenės nuomonę: „prasigėręs“, „neša daiktus iš namų“, „motiną muša“... Iš kur?! Gandai, iš pradžių mažytės gniūžtės dydžio, staiga virto sniego lavina. Čia kaip su istorija „Šaras nukrito scenoje“. Nors per vieną koncertą viso labo užsikabinau už laido, po savaitės žmonės jau kalbėjo, kad užkliuvau ir parkritau, o dar po mėnesio – kad buvau visiškai gatavas, nutraukiau mikrofoną ir vožiausi. Tokie gandai – lyg ir šioks toks populiarumo pripažinimas, bet ar reikia tokios garbės?

Gandai ir straipsniai spaudoje žeidė?

Žinoma, buvo nemalonu. Bet baisiausia ne dėl savęs, o dėl artimųjų, giminių. Juk kam gali būti malonu, kai apie tavo pusbrolį ar sūnėną tokius dalykus rašo.
Aišku, tos kalbos buvo ne iš piršto laužtos. Taip, iš tikrųjų gėriau, baliavojau ir dariau tai ne šiaip sau.

Mūsų grįžimas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai vieną dieną nusprendžiau spjauti į tokį reikalą kaip alkoholis. Rimtai pagalvojau: na, kurių velnių geriu? Ką aš iš to turiu?

Na, gimtadienius išties ne kiekvienas pusantro mėnesio švenčia...

O kur dar pasirengimo laikotarpis, trunkantis pusmetį?! Prieš tai – baigiamieji užsitęsusio „išėjimo“, stabdymo darbai (juokiasi)? Mano gyvenimas buvo virtęs vienu ilgu baliumi...

...ir nemenka bėda?

Taip. Žmonės, pažvelgę į mane, jau galėjo pasakyti, kad vakar gėriau ar kad geriu ne vieną savaitę. Atrodžiau nešviežiai... Būdavo, kiti ir pažvelgti, sveikintis nebedrįsdavo, mieliau nusisukdavo. Kodėl tai vyko, supratau tik kai išsiblaiviau.
Audringai pašventęs gimtadienį, nemenkai apsinuodijau alkoholiu ir atsidūriau ligoninėje. Atliko kapitalinį organizmo valymą, po kurio pagalvojau: ar tikrai verta gadinti sveikatą ir grįžti į ankstesnę būseną? Juolab kad ir naujoji man visai patiko: galėjau normaliai išsimiegoti, jaučiausi žvalus.
Tačiau kai tik grįžau iš ligoninės, telefonas nenustojo skambėti: visiems knietėjo mane ištraukti iš namų, kartu sugerti. O aš toks žmogus – na, negaliu atsakyti, jei kviečia, todėl teko ką nors sugalvoti. Ėmiau juokingai meluoti: „Žinai, grįžau iš ligoninės, man – kepenų cirozė, inkstai ant kepenų užaugo, šešta stadija. Insultas ir infarktas – vienu metu, širdies nepakankamumas ir diabetas...“ Kalbėjau visiškas nesąmones – kad tik kuo baisiau skambėtų. Perspėjau, kad jei tik išgersiu, galės man karstą ruošti.
Bet iš tikrųjų tuose žodžiuose buvo ir tiesos. Išgėriau ne cisterną, o visą jų sąstatą, ir atsarginės nebeliko. Nebent norėsiu nusižudyti – žinau neskausmingą, bet garantuotą būdą... Baisiausia, kad mano amžiaus bičiulių iš tikrųjų vieno po kito nebeliko, ir dėl to kaltas alkoholis. Tai dar labiau sustiprino mano pasiryžimą, nes supratau, kaip vis dėlto noriu gyventi.

Ir jokių svyravimų, abejonių?

Šį kartą – jokių. Gerti mečiau 2008–ųjų liepos 4–ąją – Amerikos nepriklausomybės ir mano nepriklausomybės nuo alkoholio dieną. Aišku, progų išgerti buvo ne viena – švenčių netrūko, o vėliau pasipylė ir skaudžios patirtys, kai, rodos, priežasčių prisigerti apstu: vienas po kito mirė sesuo, uošvis, mylimas šuo, o galiausiai – ir žmona. Viskas nutiko vos per pusę metų. Lyg ir būčiau turėjęs puikių pasiteisinimų nutrūkti nuo grandinės, bet dabar suprantu: o kas iš to? Nebent greičiau būčiau prisijungęs prie tų, kurie jau iškeliavo anapus...
Anksčiau ne kartą bandžiau atsisakyti alkoholio, kartais abstinencijos laikotarpis trukdavo ir dešimt mėnesių, tačiau vieną dieną viskas pasibaigdavo. Susvyruodavau, o galbūt per stipriai savimi pasitikėdavau. Atrodydavo, išgėriau šimtą gramų, ir nieko nenutiko, tad kodėl kitą dieną neišgėrus dviejų ar trijų šimtų? Per savaitę sugrįždavau į ankstesnę būseną ir grimzdavau dar giliau.

Grimzdote, kol pasiekėte dugną?

Kiekvieno supratimas apie dugną skirtingas. Pagal manąjį – taip, jau buvau jį pasiekęs. Na, daiktų iš namų dar nenešiau ir motinos nemušiau, bet darbams, kūrybai visa tai trukdė. Daug kam atrodydavo, jog išgėręs, oi, kiek prikurdavau. Bet iš tikrųjų pabudęs ryte puikiai suprasdavau, kad tokių dainų tik girti ir gali klausytis.
„Poliarizuoti stiklai“ niekada nebuvo oficialiai išsiskyrę. Kartais pagrodavome, bet mūsų veikla nebuvo aktyvi. Atėjo nauja muzikantų karta, pasijutome ne itin reikalingi. Juolab kad roko muzikos žmonės ima klausytis tuomet, kai ore tvyro revoliucinės nuotaikos. O kam ji gali būti įdomi, kai net statybininkai per dieną po du šimtus litų uždirba? Visi tik paskolas ima, namus stato, tad koks dar rokas? Kam tas grūzas? YVA, „69 danguje“ – štai ko visiems reikėjo. Dabar, kai žmonės išgyvena krizę, prireikė sunkesnės muzikos, ir mums tai – tik į gera.

Na, bet dainos „Stasė“ nepavadinsi sunkia, o tuo labiau – skleidžiančia revoliucines nuotaikas.

Beje, „Stasė“ buvo pirmoji daina, kuri gimė po „girtojo“ laikotarpio. Tuo metu pradėjau groti Kirtimų kultūros namuose. Ten į grupę susibūrė bachūrai – visi maždaug mano amžiaus, metę gerti ir rūkyti. Toks savotiškas anoniminių alkoholikų klubas. Pasivadinome „Orlait“ (kažkas panašaus į „all right“).
Pamenu, pradžia buvo nekokia: lyg ir žinau, kaip reikia groti gitara, bet negaliu – pirštai nesispaudžia, atmintis atbukusi. Pirmus mėnesius negalėdavau net dainų žodžių prisiminti – trys posmeliai atrodydavo neįveikiama viršukalnė, be popieriuko neapsieidavau. Buvo baisu, kartais svarstydavau, ar nebus atmintis dingusi negrįžtamai. Tačiau po truputį viskas grįžo į vėžes, po trijų mėnesių išvažiavome į pirmąsias gastroles Zarasuose. Žinoma, jas prisiminus juokas ima. Gerai, kad grojome naktį, – neverta slėpti: juk iš tikrųjų ir buvome Kirtimų kultūros rūmų lygio. Būtent tada ir įvyko „Stasės“ premjera.
Praėjusių metų gegužę su „Orlait“ dalyvavome Gatvės muzikos dienoje, mus parodė per televizorių, ir tai buvo šioks toks kabliukas pagalvoti apie tai, kad mane dar prisimena, kažko iš manęs tikisi. Susiskambinome su „Poliarizuotų stiklų“ chebryte, sutarėme, jog būtų smagu mano penkiasdešimtmečiui paruošti programą. Taip viskas po truputį įsibėgėjo, nors, tiesą sakant, net drąsiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad viskas taip įsisuks, – juk šou versle visi jau buvo užėmę savo vietas, naujų ar grįžtančių senų grupių nelabai kas laukė.

Dabar muzika tapo net pagrindine jūsų veikla?

Nei dabar, nei tada, kai tik susikūrė „Poliarizuoti stiklai“, nemaniau, kad kada nors gyvensiu iš muzikos. Viskas taip pasisuko, kad kur nors įsidarbinti man beveik neįmanoma. Juk esu dainininkas ir šis antspaudas liko visam gyvenimui. Ir nesvarbu, kad turiu tris aukštojo mokslo diplomus, esu kompiuterinių duomenų bazių apdorojimo specialistas, diplomuotas pedagogas ir inžinierius radioelektronikas. Niekas netiki: „Šarai, tu turi ką nors bendra su kompiuteriais? Nesąmonė!“ O juk kažkada kūriau rimtas kompiuterių programas, „Sigmoje“ buvau pagrindinis programuotojas. Per dvidešimt metų kompiuterių technologijos pažengė toli į priekį, tačiau niekada neatsilikau, visada domėjausi tuo, kas vyksta. Muzika pinigų atžvilgiu buvo tik puikus priedas prie pagrindinio užsiėmimo. Juk pramogų versle negali tikėtis stabilumo: vieną dieną tu – „ant bangos“, kitą – niekam nereikalingas.

Karjerą, kurioje netrūksta nei balių, nei festivalių, derinti su šeimyniniu gyvenimu, matyt, nebuvo lengva?

Sunku. Juolab kad žmona – medicinos seselė, kuri taip pat dažnai dirbdavo naktimis. Laimei, gyvenome pas mano tėvus, tad ieškoti, kas galėtų pasirūpinti dukrele Egle, toli nereikėjo. Be tėvų pagalbos šeimyninis gyvenimas būtų klostęsis dar sudėtingiau.

Tačiau laikui bėgant jūsų ir žmonos keliai išsiskyrė.

Oficialiai mes niekada nebuvome išsiskyrę. Tiesiog vieną dieną ji nusprendė, kad nori gyventi atskirai: išėjo, o mes su Egle likome mano tėvų namuose. Tačiau dukra visada mielai laiką leisdavo ir pas vieną, ir pas kitą.

Spauda rašė, kad alkoholis ir tapo priežastimi, dėl kurios iširo jūsų šeima.

Tikrai taip nebuvo... Ne viskas, ką rašo spauda, yra tiesa. Žurnalistai sugalvojo, jog kodavausi nuo alkoholizmo, netgi sukūrė anekdotą, kaip Arną Klivečką „atkodavau“. Bet iš tikrųjų kartą sutikau jį po kažkokio seanso, pajuokavau: „Tai ką, pasakė: „Vienas, du, trys...“ ir viskas? Puiku! Tuomet: „Trys, du, vienas – išgeriam!“
Niekada neturėjau minčių koduotis, tai – ne išeitis. Tol, kol žmogus pats sąmoningai neatsisako alkoholio, nieko nebus. Dukra, mama ne kartą manęs prašė nebesiskandinti alkoholyje, bet niekas nepadėjo. Atsispirti tam sunku ir pavyksta ne iš pirmo karto. Man pasisekė iš trečio...

Laimei, mama, dukra nuo jūsų taip ir nenusisuko?

Džiaugiuosi tuo. Eglė grįžo iš Anglijos, kur kurį laiką bandė kabintis į gyvenimą, dabar visi trys įsikūrėme tėvų bute Žvėryne – kiekvienas turime po kambarį. Savotiškas mažasis bendrabutis (juokiasi)...

Jei turėtumėte galimybę atsukti laiką atgal ir viską pakeisti, pasinaudotumėte?

Nieko turbūt nekeisčiau... Jei keisčiau, neturėčiau tokios patirties ir nebūčiau tuo, kas esu. Kita vertus, jei kurią nors klaidą ištaisyčiau, manau, vis vien būtų nutikę tai, kas nutiko, būčiau patyręs tai, ką patyriau, – galbūt vėliau, galbūt šiek tiek kitomis aplinkybėmis. Nuo likimo nepabėgsi...
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais