Lyg koks paukštis pavasariop grįžti į Lietuvą...
Dar sausį buvau grįžęs, per pačius šalčius. Ateina laikas, kai pradedi galvoti apie savo sveikatą. Toks amžius (šypsosi)... Jei šį dešimtmetį savęs neprižiūrėsiu, kitą gali labai skaudėti. Iš mamos esu paveldėjęs hipertoniją, Lietuvoje saulė pasislepia už debesų ir man spaudžia galvą, o drėgmė džiaugsmo neprideda skaudančiam keliui. Saulė man suteikia energijos.
Kalifornijoje ji šviečia visą laiką?
Ir oras nesikeičia – apie dvidešimt šilumos. Toks oras sutelkia mintis. Kai išvažiuoju iš Lietuvos, atsiranda laiko į viską pažvelgti iš šalies. Gali palyginti tai, kas vyksta Amerikoje ir kaip gyvename Lietuvoje. Amerikiečiai įvardyti tam, kas vyksta, surado žodį – greed. Išvertus iš anglų kalbos, reiškia gobšumą. Ir Valstijose, ir Lietuvoje noras materialiai save aprūpinti išaugo į tikrą sukrėtimą. Tas greed prasideda, kai žmonės su pinigais ima mindžioti vertybes, savo pasižadėjimus visuomenei. Politikoje – gobšuoliai, versle – irgi. Žmonės nori vis daugiau, nori gerai gyventi nedirbdami. Tinginystė, negebėjimas įgyvendinti savo sumanymus pereina iš kartos į kartą, ir tai dar baisiau. Viskas ranka pasiekiama, maistas, malonumai – štai kodėl kai kurie pasidaro visiškai nereiklūs sau, prapuola valia, pastangos tobulėti. Žinai, toks įdomus laikas... Tik rinkis informaciją ir stebėk, kuo visa tai pavirs.
Amerikoje tikriausiai tavo galva užkimšta ne vien tokiomis mintimis. Juk darbų čia, Lietuvoje, nepalieki?
Galva dirba, tiesa. Juk kitaip negalima... Kai matai, kad per naktį pakyla mokesčiai, tavo skaičiukai nebesusiveda, o verslas ima griūti, smegenys ima suktis. Ką geriausiai galėčiau? Ogi tai, ką geriausiai suprantu. Žinoma, kad krepšinį! NBA lyga šiuo metu itin užimta krepšinio akademijų analize, tačiau tokių akademijų analogus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Pasaulio krepšinis irgi išgyvena krizę. Krepšinio ir verslo plėtra įmanoma tik padėjus fundamentalius vaikų mokymo pagrindus. O kaip tai daryti? Kaip dėti tuos kertinius pamatus? Futbole yra Davido Beckhamo mokykla, „Chelsea“ klubas turi savąją, o krepšinyje – Sabonis, Marčiulionis, tai ir viskas...
Rengiu pasaulinės krepšinio akademijos koncepcijos projektą. Tokios akademijos galėtų būti kuriamos įvairiose šalyse, skirtinguose miestuose. Tą patį modelį nesunkiai pritaikant pagal gamtines sąlygas, krepšinio tradicijas. Šarūno Marčiulionio krepšinio akademija sėkmingai gyvuoja jau aštuoniolika metų. Jei mūsų modelis veikia Europoje, sėkmingai veiks ir kitur. Krepšinio mokymo krizė šiuo metu yra Rusijoje, daugybė trenerių – užsieniečiai, o vietiniai – vos ne savamoksliai.
Darau tai, ką suprantu, noriu dalytis savo idėjomis, kurti ir įgyvendinti naujoves – be galo įdomu.
Šią vasarą vaikus žadu surinkti į krepšinio stovyklą. Pavadinome ją „Intensive Care“ ir kaip toje reanimacijos palatoje stengsimės per trumpą laiką jiems duoti kuo daugiau. Aš ir pats juos ten mokysiu.
Tik valingi arba labai Lietuvos nekenčiantys žmonės gali išsižadėti gimtinės. Tikiuosi, kad nuo dvidešimt vienų nepriklausomybės metų mūsų valstybei ateis brandos amžius.
Ar Amerikoje vaikštai į krepšinio rungtynes?
Į varžybas einu tik susitikti su draugais, krepšinį dažniausiai žiūriu per televiziją. Krepšinis keičiasi, tampa primityvesnis, jau nebe treneriai, o žaidėjai diktuoja sąlygas.
Kokia tavo diena Amerikoje? Ką veiki?
Aplankau draugus, nueinu į sporto klubą. Nevaikštau ten kasdien, jei persisportuoju, leidžiu sau pailsėti. Vis dažniau savęs paklausiu: o dėl ko taip stengiuosi? Anksčiau neklausdavau, būčiau buvęs blogas kareivis, jei būčiau klausęs...
Šiandien jūsų krepšinio akademijoje vyksta turnyras. Jame žaidžia tavo sūnus Augustas (7). Derinai savo kelionę, kad spėtum grįžti ir pažiūrėti, kaip jam sekasi krepšinio aikštelėje?
Kai sužinojau, kad teks grįžti anksčiau, paskubėjau. Augustas pasirinko oranžinį kamuolį, o ne juodai baltą. Sūnui svarbus mano palaikymas. Džiaugiuosi, kad jis domisi ne tik krepšiniu, bet ir tenisu, futbolu. Kuo daugiau vaikas ko nors imsis, tuo stipresnis bus jo sportinis mąstymas, noras nugalėti save, priešininką. Šitos savybės ir gyvenime praverčia.
Neatsispiri, kai Augustas prašo: tėti, pamėtom į krepšį?
Vasarą pamėtom, o žiemą sūnus tris kartus per savaitę treniruojasi salėje. Savaitgaliais pasiimu jį kartu į tenisą.
Užaugusį matai jį krepšininku?
Jis – kariukas. Gali tapti sportininku, turi reikalingų savybių ir užsispyrimo užtektinai. Tik aš jam gyvenimo nedėliosiu, noriu, kad rinktųsi pats, kad dėl savo vietos kovotų. Svajoju, kad užaugtų išsilavinęs, disciplinuotas žmogus. Norės, atsiras galimybių kitoje šalyje mokytis ir žaisti krepšinį.
Sūnus su tavimi jau lankėsi Amerikoje?
Dar ne. Planuojame ten atostogas kitą žiemą. Dabar kartu su Augustu ir Urte ruošiamės važiuoti į Ispaniją. Bilietai jau nupirkti, Augustas įkalbinėja sesę, pasakoja apie baseiną.
Gali būti, kad pirmą kartą Urtė mamos sijoną iškeis į tėčio draugystę ir brolio bei sesers ryšį. Man labai svarbu, kad juodu bendrautų.
Tu dažnai būni išvykęs. Kaip kelionėse bendrauji su vaikais?
Nuolatos prašau jų mamų įjungti skaipą, kad galėčiau su jais pasikalbėti kas vakarą.
Ispanijoje apsigyvensite savo namuose?
Dar yra likęs butas. Vis dėlto Ispanijoje jaučiuosi svečias, Amerika man artimesnė.
Valstijose įsigijai savo būstą?
Reikia palaukti 2012 metų ir įsitikinti, ar pasaulis nesugrius (juokiasi).
Su vyresnėle Kriste susitinki?
Susitinku. Ji gyvena prie San Francisko, dirba „Apple“ parduotuvėje. Įdomiai man papasakoja apie naujas technologijas. Apskritai jaunų žmonių požiūris labai įdomus.
Vis dėlto pasakyk, kas tave laiko Lietuvoje? Kodėl neišvyksti iš čia visam laikui?
Tik valingi arba labai Lietuvos nekenčiantys žmonės gali išsižadėti gimtinės. Tikiuosi, kad nuo dvidešimt vienų nepriklausomybės metų mūsų valstybei ateis brandos amžius. Kol kas ji išgyvena neprotingą vaikystę.
Arvydas Sabonis rusų spaudoje pasakė, kad nenorėtų, jog jo vaikai augtų Lietuvoje...
Manau, visi mes norėtume gyventi ir augti ten, kur patogiai jaučiamės, kur mums saugu.
Šarūnai, kai grįžti iš kelionių, kokios dovanos tavo lagaminuose parkeliauja vaikams?
Urtė šįsyk man net keletą kartų pasakė: tėveli, tik nebereikia rūbelių! Rūbeliai, aišku, vis tiek atkeliavo, tačiau vaikams jie – ne dovana. Augustas pareikalavo kompiuterinio žaidimo, mergaitišką atvežiau ir Urtei. Žaidimą kompiuteriu Augustui ribojau, kaip galėjau. Džiaugiuosi, kad jo mama Sandra su savo draugu Andriumi irgi mėgina jį dozuoti.
Urtė, matyt, visada nori lėlių?
Jos perkamos čia, nes su atvežtomis ne visada įtinku. Kartą ieškojau smauglio (juokiasi).
Neseniai viename interviu nuskambėjo Urtės Marijos mamos žodžiai, kad geriausia, ką gali padaryti savo vaikui, tai su juo nusifotografuoti...
Kotryna puikiausiai žino, kad fotografuotis man – didžiausia prievarta. Ir todėl buvo skaudu išgirsti jos žodžius.
Gal Kotryna pyksta ant tavęs? Juk skyrybas nėra lengva ištverti...
Na, gerai, sakykim, žurnalistas ne taip suprato jos žodžius, bet ką tuomet reiškia jos frazė: „Su sportininkais geriau neprasidėti“? Ar dabar turėčiau perspėti vyrus: tik nemiegokit su savo sekretorėmis (šypsosi)? Visada pasakojama tik dalis istorijos. O kur dingsta pirmasis skyrius apie stebuklingus vartelius Žvėryne? Pro juos įžengė sekretorė, o po trejų metų išėjo verslininkė su vaiku ant rankų, su butu, automobiliu ir trimis su puse tūkstančio alga per mėnesį. Penkiolikai metų. Ironizuoju, aišku, bet visada yra dvi tiesos. Jeigu kalbame telefonu, tai ir kalbėkimės. Jei prašau įjungti skaipą, kad galėčiau pasikalbėti su dukra, tai juk neprašau lankyti manęs ligoninėje.
Gal tai bus gera pamoka, kad jaunos merginos yra įnoringos?
Ne visos... Kažkada buvo laikas, kai kalbėjomės, kai supratome vienas kitą. Niekada nenorėjau detalizuoti, kodėl mums nesusiklostė, bet juk auga nuostabus vaikas, tikras vijurkas, mergaitė pilna idėjų. Ir sakyti, kad esu tam, kad tik nusifotografuočiau su vaiku, skamba žiauriai.
Džiaugiuosi, kad Sandros gyvenimas susitvarkė, Augustas niekuomet nesiskundžia, jaučiu, kad su Andriumi jiedu bendrauja. Urtė irgi tik gerai kalba apie Kotrynos draugą. Pasaulyje esama tiek nelaimingų vaikų, kurie auga be tėvų, vaikų namuose, kam kurti tragedijas iš nieko? Geriau padėkime vieni kitiems, pamėginkime vieni kitus suprasti.
Daugeliui žmonių sunku paminti savo ambicijas...
Nenorėčiau tikėti. Juk gyvenimas, atrodo, visiems susitvarkęs, nėra jokių kliūčių gražiai bendrauti vaikų labui.
Na, o tavasis, ar susiklostęs?
Klostosi ir tuo esu labai patenkintas. Dabar žinau, kad amžiaus skirtumas nėra svarbus. Svarbu, kad du žmones vienytų bendri tikslai, kad jiems norėtųsi taip pat gyventi, kad rinktųsi tuos pačius kelius. Smagu, kai sulauki pagalbos, kai jos nereikia prašyti, kai rūpestis yra tikras, o ne privalomas.
Ji lietuvė ar amerikietė?
Kokia amerikietė?! Lietuvė. Laura puikiai sutaria su mano vaikais. Ir man tai – labai svarbu.
