Rašai „Londono žinioms“, vadinasi, dirbi ne statybose?
Statyboms trūksta kvalifikacijos (juokiasi). Savaitraštyje „Londono žinios“ turiu savo skyrelį. Be to, treniruoju žmones, sudarau jiems individualias mitybos programas. Šiomis dienomis kaip tik ketinu plėsti veiklą. Mėginsiu gydyti emocines traumas ir depresiją po skyrybų. Tai itin reikalingos paslaugos, beje.
Lietuvai vaikšto pas tave ar britai?
Devyniasdešimt procentų klientūros – tautiečiai.
Girdėjau sakant: jei nori padaryti karjerą Londone, bėk nuo lietuvių...
Lietuviai visai nesikandžioja, tikrai. Mes čia puikiai sutariame.
Atvažiavai praėjusį rudenį. Kokia buvo tavo pirmoji diena?
Iš Lietuvos atvykau automobiliu. Važiavome kartu su vaikystės drauge, kuri Londone gyvena jau daug metų. Vairavau beveik visą kelią, ji prie vairo sėdo tik kai įvažiavome į salą. Jokios romantikos...
Tikrai jos nedaug... Bet koks turi būti nusivylęs, kad štai taip, paprastai, imtum ir paliktum gimtinę?
Nusivylęs... Labai tikslus ir tinkamas žodis. Ir Lietuva nusivyliau, ir savimi. Kad nieko čia negaliu pakeisti.
Ar galima gyventi šalyje, kur „politinis elitas“ į savo šalies piliečius žiūri kaip į baudžiauninkus? Ar galima gyventi šalyje, kur tavo uždirbti pinigai yra tiesiog pasisavinami kitų?
Vis dėlto, kodėl nusprendei išvažiuoti?
Todėl, kad nebemačiau prasmės likti Lietuvoje.
Ką reiškia – nebemačiau prasmės?
Ar galima gyventi šalyje, kur „politinis elitas“ į savo šalies piliečius žiūri kaip į baudžiauninkus? Ar galima gyventi šalyje, kur tavo uždirbti pinigai yra tiesiog pasisavinami kitų? Apsisprendimo procesas užtruko gana ilgai, tačiau sprendimas buvo tarsi palengvėjimas. Išeitis. Anglija nėra mano svajonių kraštas, bet aš turiu viltį ir tikėjimą. Tai – labai svarbu. O Lietuvoje... Lietuvoje išmėginau daugybę dalykų, kol supratau, kad mano gimtinei, mano šaliai manęs visiškai nereikia.
Kodėl Didžioji Britanija? Kodėl ne JAV ar kokia Ispanija?
Valstijose aš jau buvau. Patyriau, kad tai – labai tolima ir labai biurokratinė šalis. Ispanijoje man gražu, bet nemoku kalbos. Dar štai ką pasakysiu: turiu knygos siužetą. Suprantu, kad leisti ją lietuvių kalba nėra jokios prasmės. Pasirinkau anglų, o jau tada reikėjo rinktis – Niujorkas, Sidnėjus arba Londonas.
Rašysi apie sunkią emigranto dalią?
Visai ne apie naujas patirtis toji knyga! Atvirkščiai. Anglui upė Temzė nelabai ką sako. O lietuviui – tai upė Tamsė – tamsi upė. Ant tos upės krantų išsilaipinę vykingai (tie, kurie vykdavo) pastatė Landynę – Londoną. Aptvėrė ją tvora, dabar ten stovi toveris (Tower). Ir šitaip beveik be pabaigos (juokiasi)... Senasis Anglijos pavadinimas jų pačių kalba irgi yra Anglija. O alus – ale.
Kažkur tą knygą juk reikia rašyti. Kur stovi tavo rašomasis stalas?
Mano gyvenimas Londone – kuklus. Nuomojuosi kambarį angliškame dviejų aukštų name. Šešiuose kambariuose – po vieną nuomininką. Mokomės gyventi tame bendrabutyje, derintis vienas prie kito.
O tavo žmona Ingrida? Ji su vaikais Luku ir Urte Elzyte pasiliko Klaipėdoje?
Tikiuosi, kad jau nebeilgai. Vyresnėlis sūnus Žilvinas irgi Londone, dienomis dirba, o naktimis stovi prie didžėjaus pulto naktiniame klube. Dukra Milda nuo rudens mokysis Olandijoje. Dabar su savo draugu atvykusi manęs aplankyti, bėgioja po miestą, apžiūrinėja vietos įžymybes. Labai ilgiuosi mažųjų. Gyvenimas atskirai neskirtas šeimai.
Nuotraukose atrodai gerokai sulieknėjęs. Ar kilogramus ištirpdė emigranto dalia?
Daug sportuoju. Šiek tiek apsileidęs genetinis tešlius tapo pasitempusiu senstančiu vyru (juokiasi).
Sutik, ramus šeimos gyvenimas augina kilogramus...
Tas vadinamasis ramus gyvenimas iš tiesų yra nelaimė ir vyrams, ir moterims. Mes įdedame nepaprastai daug pastangų, kad savo gyvenimus paverstume nuobodybe, kur nėra vietos nei rizikai, nei atsitiktinumams, nei nuotykiams...
Vadinasi, bet koks pasikeitimas – į naudą?
Kad bet koks – nesu tikras. O štai šitas man – labai.
