Kodėl taip nenoriai bendraujate su žiniasklaida?
Nesu tuščių pokalbių mėgėjas. Jeigu turite įdomią temą, prašau. Galiu kalbėti apie maisto festivalį Portugalijoje arba Prahos aludes, nes turiu daug informacijos, kurios iš jų geriausios, įdomiausios. Nereikia būti milijonieriumi, kad savaitgalį nuskristum į Čekijos sostinę ir įdomiai praleistum laiką. Kalbėti apie tai, kiek kainuoja mano diržas ar batų raišteliai, neįdomu, tuščias laiko gaišimas. Geriau paragaukite torto. Jis – iš vienos geriausių Vienos kavinių. Vakar grįždamas į Lietuvą parsiskraidinau. Draugai juokiasi, kad esu oligarchas, nuolatos keliaujantis su paketėliais: iš Vienos – pyragai, iš Vokietijos – dešros, iš Ispanijos – vynas, iš Šveicarijos – sūriai ir šokoladas, o alus – tik iš Čekijos (juokiasi). Šituose svečių namuose taip pat pilstomas čekiškas alus. Kodėl ne lietuviškas? Mes neturime tinkamo, kokybiško vandens alaus gamybai.
Pone Sauliau, grįžkime prie aktualijų. Sudėkite visus taškus savo šeimos istorijoje. Kokie jūsų santykiai su ponia Reda?
Mes išsiskyrę. 2009 metais Ženevos teisme buvo priimtas sprendimas dėl mūsų skyrybų. Mano buvusi žmona jau sukūrė kitą šeimą, kurioje gimė dukra. Su Reda likome draugais. Kartu išgyvenome penkiolika metų, sykiu praleisto laiko nesigailiu, jis buvo įdomus ir turiningas. Jeigu būtų galima ką nors sugrąžinti, tikriausiai nieko nekeisčiau. Bet viskas šiame gyvenime turi pabaigą. Žmogus turi teisę pamilti ir sukurti naują šeimą – visko pasitaiko. Čia joks nusikaltimas. Mūsų santykiai yra vidinis mūsų šeimos reikalas, nėra įstatymo, kuris įpareigotų informaciją apie šeimyninius reikalus skelbti visuomenei.
Jūsų vienturtis sūnus Konstantinas liko gyventi su mama. Kaip su juo bendraujate?
Nuolatos palaikome ryšį. Tėvų skyrybos negali paveikti ryšio su vaiku. Neseniai su Konstantinu vykome į Monte Karlą stebėti antikvarinių automobilių lenktynių. Praeitą savaitgalį žiūrėjome „Formulę–1“. Sūnus domisi automobiliais ir man tai labai miela, nes jaunystėje tokia buvo mano aistra, ji liko iki šiol.
Įvykiai jūsų šeimoje sukėlė kalbų ir diskusijų bangą. Kai Lietuvoje moterų iniciatyva skiriasi turtingos šeimos, paprastai kyla pasipiktinimas, todėl vyrams patariama jas palikti plikas ir basas...
Kiekvienoje šeimoje situacija skirtinga. Mano tėvas yra sakęs: „Kai du žmonės skiriasi, yra dvi tiesos.“ Tolesni santykiai priklauso nuo žmonių kultūros ir intelekto. Kokia gali būti nesantaika ir pyktis, juk su Reda turime bendrą vaiką? Tikiu, kad mes su ja liksime draugais visą gyvenimą. Kaip gali palikti pliką ir nuogą moterį, kuri pagimdė tau vaiką? Privalu pasirūpinti abiejų išlaikymu, vaiko mokslais, lavinimusi, kad jis užaugtų padoriu žmogumi. Tokia mano nuomonė šiuo klausimu, tačiau kaip elgiasi kiti, negaliu komentuoti. Palikti, kaip jūs sakote, pliką, nuogą man – nepriimtinas poelgis.
Jūs daug dirbate, nuolat skraidote. Ar neatrodo, kad prie šeimos krizės prisidėjo jūsų užimtumas?
Tai turėjo įtakos. Mano verslas – tarptautinis, todėl per savaitę iš vienos šalies į kitą tenka skristi du tris kartus.
Kokia gali būti nesantaika ir pyktis, juk su Reda turime bendrą vaiką? Tikiu, kad mes su ja liksime draugais visą gyvenimą. Kaip gali palikti pliką ir nuogą moterį, kuri pagimdė tau vaiką?
Esate labai užsiėmęs, tačiau randate laiko pomėgiams. Pavyzdžiui, jums patinka lankytis išskirtiniuose Europos restoranuose. Iš kur tas smalsumas paragauti gero maisto?
Iš senelių ir tėvų. Abi mano močiutės labai skaniai gamino. Pamenu, vaikystėje pietums kasdien būdavo paruoštas šaltasis patiekalas, sriuba, paskui – karštasis ir desertas. Pavyzdžiui, kepti obuoliai su vaniliniu užpilu arba ryžių pudingas su grietinėle. Kasdien patiekalai būdavo vis kitokie. Močiutė net juodą duoną ant ajerų orkaitėje kepdavo. Prieš kažkiek metų buvau pakviestas į labai gerą Varšuvos restoraną ir ten atpažinau visus vaikystės patiekalus. Mano mama ypač gerai gamina saldumynus. Ji dvi tris paras gali kepti tortą. Vieną jų dar vaikystėje pavadinau „Kutuzovu“ (juokiasi). Jo tešla kaip „Napoleono“, bet pertepamas kavos kremu. Du trys sluoksniai daromi su bruknėmis, tortas nėra toks saldus kaip „Napoleonas“, todėl ir gavo kito karvedžio pavadinimą. Tikriausiai tokia aplinka ir tradicijos išugdė smalsumą ragauti, ieškoti, kur gaminama geriau, įdomiau.
Dėl to smalsumo šiemet Portugalijoje, Algarvėje, parėmėte tarptautinį maisto festivalį?
Algarvė – mano mėgstama poilsio vieta, sakyčiau, viena fantastiškiausių pasaulio vietų. Ten į viešbutį „Vila Joya“ nuo 1992 metų važiuoju kasmet, kartais net po kelis kartus, jei turiu laisvų ilgų savaitgalių. Ta vieta – ypatingo grožio, viešbutis stovi ant vandenyno kranto, su išpuoselėtu puikiu parku, kur auga pusantro metro aukščio alavijai. Kai nuslūgsta vandenyno vanduo, dugne galima matyti smėlio stulpus, arkas, pakraščiuose išplautus įvairų spalvų smėlio sluoksnius. Viešbutyje yra puikus, dvi „Michelin“ žvaigždutes turintis restoranas. Jo šefas organizuoja gurmė festivalius, į juos kviečiasi kolegas iš skirtingų kraštų ir keletą dienų stebina svečius. Lankiausi ten trečią kartą, bet tik šiemet sutikau festivalį paremti. Tai puiki idėja, nes vienoje vietoje gali paragauti aukščiausio lygio maisto, sužinoti apie jo ruošimo madas, susipažinti su tikrais virtuvės virtuozais.
Kuriuose Lietuvos restoranuose mėgstate lankytis?
Čia man patinka armėnų, gruzinų restoranai, dar – indų. Lietuviškos virtuvės pasiilgstu, bet ja mėgautis stengiuosi kuo mažiau. Labai jau sunkus tas mūsų maistas (juokiasi). Tiesa, jaučiu sentimentų „Neringai“, kur lankydavausi nuo antro kurso. Švyturiai tuomet buvo „Neringa“ ir „Literatai“. Pamenu, buvau antrame kurse. Vieną sekmadienį pabundu ir galvoju: kur palikau mašiną. Kad iš „Neringos“ namo išvažiavau taksi, pamenu. Sėdu į troleibusą ir važiuoju, bet prie „Neringos“ mašinos nėra. Tada prisimenu, kad viskas prasidėjo nuo „Cukrainės“ Rotušės aikštėje. Ten ją ir randu (šypsosi).
Žinau, domitės vynu. Turite išskirtinių vynų rūsį Ženevoje, gėrimai kaupiami ir Jusinės malūne. Neketinate įsigyti vynuogyno?
Taip, vynas ir jo vartojimo kultūra mane labai domina. Labiausiai mėgstu vokiškus ir austriškus baltuosius vynus, raudonieji man įdomiausi iš Bordo ir Ispanijos. Galima viską nusipirkti, bet ar verta. Turiu draugų Frankonijos regione Vokietijoje, jų vyninei daugiau nei šeši šimtai metų. Ar galima nupirkti tokią patirtį? Gerų vynuogynų niekas neparduoda, o kam pirkti bet ką? Geriau įsigyti puikaus vyno. Vienais metais Frankonijoje jo nusipirkau dar rezervuaruose, vėliau jis buvo išpilstytas į butelius su mano vardo etiketėmis.
Jūsų senelis Juozas Karosas – garsus kompozitorius, mama – fortepijono pedagogė, tačiau jūs iš muzikos duonos nevalgėte?
Mama labai norėjo, kad muzikuočiau, todėl muzikos mokykloje išmokau groti pianinu, bet tuo viskas ir baigėsi. Verslininkiškumą paveldėjau iš kito senelio, kuris praeito amžiaus pabaigoje grįžęs iš Amerikos gimtinėje pradėjo gaminti baldus ir didžiuosiuose miestuose atidarė baldų parduotuves. Jis buvo pirmas Lietuvoje žmogus, kuris asmeniškai iš Belgijos užsisakė barometrą. Jaunystėje mane labiausiai traukė automobiliai. Nuo keturiolikos metų dirbau garsaus lenktynininko Vikio Oleko lenktyninių automobilių dirbtuvėse, todėl baigęs vidurinę įstojau į tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto Mechanikos fakultetą ir įgijau inžinieriaus mechaniko specialybę. Kaip matote, pagal specialybę nedirbu, bet turiu senų automobilių restauravimo dirbtuves, kuriose tvarkomi antikvariniai iš mano kolekcijos. Užsienietiški saugomi Vokietijoje, o Lietuvoje – sovietinių laikų eksponatai.
Kaip atsiradote Ženevoje, kur jau gyvenate apie dvidešimt metų?
Jeigu 1990–aisiais, kai pirmą kartą lankiausi Ženevoje, kas nors būtų pasakęs, kad tiek metų ten pragyvensiu, nežinau, kokiais žodžiais būčiau išvadinęs (juokiasi). Tai – pats liūdniausias ir nuobodžiausias Europos miestas. Prancūzai stengiasi gauti darbą Ženevoje, nes ten daugiau moka, tačiau savaitgaliais traukia namo. Šveicarai sugebėjo sukurti gerą ir saugią aplinką verslui, todėl čia daugybę tarptautinių organizacijų būstinių, pinigai plaukte plaukia į šios šalies bankus.
Ženevos bankai koncentruojasi į prekybos finansavimą, o Ciuricho, Niujorko ar Londono – į kapitalo investicijas. Tokios patirties ir išradingumo kaip Ženevos bankininkai niekas neturi. Jie žino, kaip valdyti riziką. Maždaug prieš dvidešimt metų atvažiavau pas juos su tuometinės Sovietų Sąjungos naftos gavybos įmonės „Transneft“ telegrama. Ji buvo parašyta rusiškai ir patvirtinta kreivu violetiniu antspaudu. Pradėjau dėstyti, kad pagal tą dokumentą galima paskolinti daug pinigų. Tuo metu Rusijos naftininkai neturėjo lėšų sumokėti už vamzdyną, kad nafta iš verslovės pasiektų pirkėją. Bet kuriame kitame banke man būtų parodę duris, tai jau buvau patyręs Liuksemburge, Lichtenšteine, bet Ženevoje buvo kitaip. Šveicarai nepuolė krauti banknotų, tačiau liepė palaukti. Jie tikrino dokumento patikimumą. Tuo metu „Transneft“ telegrama buvo geležinis dokumentas, kurio patikimumą garantavo aukščiausia Sovietų Sąjungos valdžia. Pinigų gavau ir tapau naftos pirkėju. Taip įsisukau į naftos verslą. Pamenu, gavau užsakymą parduoti tanklaivį dyzelinio kuro, dabar to nebesiimčiau, bet tada buvau jaunas, sutikau.
Universitete nemėgau filosofijos, nes šiame moksle pagal aiškų inžinerinį mąstymą negali išdėlioti faktų. Bet kai nugyvenau penkiasdešimt metų, supratau: viskas gyvenime yra filosofija.
Sakoma, kur nafta, ten kraujas pigus. Nebijojote?
Bijo nesąžiningi žmonės. Nieko gyvenime nesu apgavęs. Lietuva yra lyg buferis tarp Rytų ir Vakarų, iš kurio galima gerai uždirbti. Įsivaizduokite, prie derybų stalo sėda šveicarai ir rusai, kurie puikiai kalba vokiškai arba angliškai, bet nesusišneka. Skambina man ir prašo ateiti į derybas. Suprantu, kas yra: rusai nori daug ir iš karto, o šveicarai jais nepasitiki. Tada rusams „na maternom jazyke“ sakau: „Pradėkite nuo nedidelių kiekių, įgykite pasitikėjimą.“
Vadinasi, didžiausi pinigai uždirbami iš naftos?
Jų galima uždirbti iš bet ko, net ir moteriškų kelnaičių. Beje, iš naftos pelnas ypač mažas. Kai Šveicarijoje sukūriau tarpininkavimo kompaniją, surinkau garsius vardus turinčių specialistų – ekonomistų, finansininkų, pardavėjų – komandą. Pavyko prisivilioti vyriausiąjį buhalterį iš „Camus“ konjako namų. Penkiolika metų kasdien dirbdavau po vienuolika valandų. Kompanijos apyvarta per metus siekė šešis milijardus dolerių. Pagal šiuos duomenis Atlanto regione mano kompanija buvo antroje vietoje. Tačiau dabar naftos prekyba nebeužsiimu. Tarpininkavimo verslas miršta, nes atsirado prekyba internetu. Dabar Ženevos biure valdomi mano aktyvai ir investicijos. Ekonomistų grupėje liko keturiolika žmonių, o kažkada buvo trisdešimt keturi. Kai pardaviau tanklaivių verslą, veiklos pasidarė mažiau.
Turite namus Šveicarijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Lietuvoje. Kur jaučiatės geriausiai?
Vienoje. Ten turiu butą. Nuo 1986 metų gyvenu užsienyje, bet tik dabar atėjo mintis, kad tas miestas geriausias. Puiki infrastruktūra, nebūna jokių kamščių, iš namų per dvidešimt minučių pasiekiu oro uostą, yra geras metro. Vienoje gali rasti viską: išskirtinę architektūrą, gausybę kultūros renginių, puikių restoranų, vyno parduotuvių, gali skirti laiką shoping’ui.
Jeigu parduotumėte verslą, persikeltumėte į Vieną?
Taip, rinkčiausi Vieną. Bet visko parduoti negalima, ką tada reikėtų veikti? Neįsivaizduoju, kaip galėčiau neskraidyti. Nieko neveikdamas degraduočiau. Kai kasdien dirbi, seki akcijų kursus, priimi sprendimus – tobulėji. Visko atsisakyk, ir smegenys atrofuosis. Tokio savęs bent jau artimiausiu metu neįsivaizduoju.
Vienos rankos pirštų neužtenka visiems jūsų namams suskaičiuoti. Ne taip seniai jų sąrašą papildė Jusinės vandens malūnas. Kam jis jums?
Tai – sena svajonė. Man labai patinka vandens šniokštimas. Ieškojome malūno Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, bet ten jie labai brangūs, atstatyti pagal Europos standartus atsieitų milžiniškus pinigus. Draugai žinojo apie šią svajonę, ieškojo ir vieną dieną pasakė: radome! Atvažiavome, o čia kemsynai su mažyčiu upeliuku ir senomis pamatų liekanomis. Pasirodo, XVIII amžiuje čia būta vandens malūno. Nupirkome žemę, viską kapitaliai sutvarkėme, iškasėme tvenkinius, lašišoms padarėme specialius takus, kad iš Žeimenos upės neršti patektų į Jusinės upelį. Užtruko puspenktų metų. Vien metų reikėjo dokumentams sutvarkyti, paskui plaukė skundai, važiavo komisijos, stabdė statybas. Tačiau darėme viską pagal griežčiausius reikalavimas ir pagal pačias naujausias technologijas. Dabar turime svečių namus, kuriuos nuomojame. Žinoma, bet ko neįleidžiame, reikalingos rekomendacijos. Nesinori šitos vietos paversti visiškai komerciniu objektu.
Skraidote privačiu lėktuvu. Tai prabanga ar neišvengiama būtinybė, palengvinanti sudėtingą verslininko gyvenimą?
Tai – prabanga. Tačiau šiais laikais skraidyti reisiniais lėktuvais nebeįmanoma, nes man tenka tą daryti labai dažnai – keletą sykių per savaitę. Pamenu, kartą iš savo biuro išėjau pusę dvylikos ir turėjau vykti į Prahą. Tačiau skrydis buvo atidėtas dėl blogų oro sąlygų Ciuriche. Kol persiregistravau skristi kitu lėktuvu į Miuncheną, audra ir ten atslinko. Žodžiu, Prahą pasiekiau dvyliktą nakties. Privatus lėktuvas yra didelis kokybinis žingsnis į priekį, bet tai labai brangus dalykas. Todėl mano kompanijos lėktuvas nuomojamas, kai man nereikalingas.
Kokia jūsų laimės formulė?
Niekada apie tai negalvojau. Žmogus niekada nebūna laimingas. Jis tik prisimena akimirkas, kai buvo laimingas. Būna, kad ryte pagalvoji: koks tobulas buvo šis rytas (šypsosi).
Esate turtingas ir vienišas. Svajonių jaunikis! O gal nebesate vienišas?
Kol kas vienišas ir kurti šeimos neplanuoju. Nors niekada nežinai, kur laimė ar nelaimė laukia. Bet čia jau filosofija. Universitete nemėgau filosofijos, nes šiame moksle pagal aiškų inžinerinį mąstymą negali išdėlioti faktų. Bet kai nugyvenau penkiasdešimt metų, supratau: viskas gyvenime yra filosofija.
Pone Sauliau, kodėl taip vėlai vedėte?
Buvau labai užimtas, bet tai ne pagrindinė priežastis. Kaip galima vesti anksti arba vėlai? Kol neturi objekto, apie vedybas negali būti ir kalbos.
Tikite, kad vienturtis sūnus norės perimti ir toliau plėtoti jūsų sukurtą imperiją?
Norėčiau ir dedu visas pastangas, kad taip būtų. Kol kas jaučiu, kad Konstantinas neprašvilps mano pinigų kazino (juokiasi).
