„Nedaug kam duota suprasti, kas esi. Andrius Mamontovas – kanjonai, tyrai, prasmės ieškojimai, Mikutavičius – lietuvybės balsas, Jazzu sielą užliūliuoja, išreiškia moterišką skausmą. O Prūsaitis yra šventė!“ – apie save sako dainininkas ir priduria, kad jo kūriniai – pozityvūs, leidžiantys užsimiršti nuo nelengvos kasdienybės.
Saulius Prūsaitis tikina, kad nors amžiumi yra brandus, vis dar gyvena svajonių pasaulyje: „Vis dar esu gana kvailas. Esu naivus, tikiu stebuklais, tikiu žmonių gerumu, tikiu, kad jie gali mylėti vieni kitus, nekenkti vieni kitiems. Vis dar žaidžiu tą savo pasaką ir, man atrodo, žaisiu iki pabaigos.“
Nors dažniausiai S.Prūsaitis kuria nuotaikingas ir linksmas dainas, yra ir kita jo, kaip menininko, pusė. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ skamba jausminga muzika, kuriai parašyti gilūs tekstai. S.Prūsaitis atviras – muzika jį įkvepia būti įvairiam.
„Ten kitoks Saulius – kad ir trumpą akimirką, bet dėl tam tikros situacijos, scenarijaus aš galiu pasikeisti. Muzikos kūrimas yra rimta, tai fundamentalu. Ten nesijuokiama. Juokiamasi tik tada, jeigu tai juokinga. Jei tai rimta – verkiama“, – sako jis.
S.Prūsaitį įkvepia ir kitos gyvenimo patirtys – prieš daugiau nei 20 metų jis išvažiavo gyventi į užsienį, tačiau ilgai neužsibuvo: „Ačiū Dievui, kad tėvai mane išleido, ačiū likimui, kad nieko baisaus neatsitiko ir ačiū sau pačiam, kad turėjau proto kažkaip išsisukti.
Patyriau žiauriai gerų akimirkų. Būdamas visiškas paauglys staiga išvažiavau iš nuostabaus kaimelio į didelį chaosą, į super civilizaciją, galima sakyti. Ir ją paėmiau į širdį. Po kiek laiko supratau, kad tiesiog nenoriu.“
Dainininkas sako, kad tik būdamas svetimoje šalyje suprato, kad nori gyventi Lietuvoje ir savo dukters į tokią kelionę neišleistų: „Noriu valgyti lietuviškus lašinius, noriu būti savo valstybės dalimi. Todėl, kad turiu, ką pasakyti ir čia aš reiškiu daugiau nei bet kur kitur pasaulyje, esu svarbus, nes esu pilietis. Todėl išvažiavęs atgal su sutaupytais 200 svarų nesigailiu, nes mano vieta čia.“
Kalbėdamas apie šeimą S.Prūsaitis neslepia dėkingumo žmonai A.Kuzmickaitei. „Ji – super žmogus, o aš – tik žmogus“, – sako atlikėjas ir juokauja, kad gudraudamas pasirinko moterį, kuri jį temptų į priekį, skatintų būti geresniu visose srityse.
Gražių žodžių S.Prūsaitis negaili ir dukrai Leonardai, tačiau atvirauja, kad norėtų daugiau dėl jos stengtis: „Norėčiau būti geresnis tėtis. Manau, kad mokausi, esu pakeliui į buvimą geru, kantriu tėčiu. Nenorėčiau sakyti, koks esu fainas tėtis, bet iškart galiu pasakyti, kokia yra Leonarda – pati geriausia! Kartais esu ir griežtas, ir užimtas melodijomis savo galvoje, ir skiriu per mažai laiko. Po to dėl to gailiuosi.“
S.Prūsaitis sako, kad dažnai šeimyninė laimė jį patį priverčia pasitikrinti, ar tikrai nesapnuoja: „Man 40 metų ir vis dar sugebu įėjęs į kambarį, kai mano moteriškės ilsisi, pagauti tokią akimirką: „čia mano?“. Tada negaliu patikėti, cypiu iš laimės, kad toks kaip aš, turi „tai“. Kaip bebūtų keista, tos mažos akimirkos ir yra didžiausios.“
